Naujausios žinios

Svetima tarp savų

Nomedos Drazdienės piešinys

Ak, mielieji, ašai vis nesiliauju stebėtis, koksai vingiuotas ir nenuspėjamas gali būti mūsų gyvenimas, kokius viražus jisai neretai susuka. Gyveni, dirbi visą kadenciją šalia žmogaus, galvoji, kad jisai tavo ištikimas bendražygis, o pabaigoje ima ir pasimato, kad nebežinai, su kuo koja į koją žygiavai visą tą laiką.

Apie ką ašai čia? Žinoma, apie valdovę ir josios artimiausią aplinką. Turbūt daugelis menat, jog ne kartą valdovė ir tribūnoje, ir šeimos laikraštuke vis skundėsi, kad josios žygius ir polėkius stabdo priešiškos jėgos – visokie patriotai, skundikai ir kitokie buvusieji. Ir štai dabar pasirodė, kad galimai buvo visai ne taip ir tuos skundus dėliojo visai ne priešiškos galvos ir rankos, o atvirkščiai – savi išpopinti ir išlepinti artimiausios aplinkos veikėjai. Reiškiu užuojautą valdovei dėl tokio akibrokšto ir linkiu ateityje akyliau dairytis savo aplinkoje ir mažiau stebėti priešiškas jėgas, kurios galų gale pasirodys ne tokios jau ir priešiškos.

Klausiate, kas nutiko? O tai ilga istorija. Taigi, ne per seniausiai viena kilni ponia nutarė prašmatniai atšvęsti savojo spaudos organo jubiliejinį gimtadienį. Sukvietė būrį svečių ir pasitiko juos su dovanomis. Žinoma, ir jie neapsikiaulino, irgi dovanas nešė, bet šį kartą jų neskaičiuosime. Kad šventė būtų, kaip sakoma, aukščiausio lygio, pakvietė toji ponia ir valdovę, ir josios užvaduotoją, ir ištikimą bendražygę. Bet ponios pasididžiavo ir šventėje nedalyvavo. Tai kilnioji ponia, nepaisydama tokio akibrokšto, nunešė valdžios ponioms dovanas ir įteikė, kai josios posėdžiavo ir miestelio gerovės reikalus sprendė: skaičiavo, kiek savų struktūrose įdarbinta, kiek medelių per šalčius reikės pasodinti ir kiek girliandų ant stulpų pakabinti. Yra, pasirodo, daug tų spręstinų reikalų. O čia dar ateina kažin kokia ponia ir sutrikdo posėdžio rimtį su savo dovanomis. Bet dovanas didžiūnės maloningai priėmė, o kai įsitikino, kad jos dar ir nepigios, tai ir visai apsidžiaugė.

Atrodytų, tuo istorija ir turėjo baigtis. Šventė baigėsi, dovanos išdalytos, gyvenimas juda į priekį. Ir staiga driokstelėjo it perkūnas iš giedro dangaus: kilnioji ponia apskųsta tvarkos prievaizdams. Už ką? Už pernelyg brangias dovanas, kurios buvo teikiamos per jubiliejaus šventę. Ar vėl pasidarbavo skundikai ir pilietiški asmenys? Ogi, pasirodo, pasidarbavo ne kas kitas, o valdovės užvaduotoja ir bendražygė. Dovaną ji priėmė ir ant lentynos pasidėjo, bet neiškentė skundo nepateikusi. Interesų konfliktas, ir ne kitaip, mielieji mano. Ašai niekaip tojo skundo esmės nesuprantu: skundžiasi, kad dovana per brangi pasirodė, o ne atvirkščiai. Bet sugrąžinti neskuba, nuo lentynos nenukelia – va kas įdomiausia, mielieji mano.

Tai štai kas vyksta, pasirodo, mūsų miestelyje. Niekuo nebegalima pasitikėti. Ieškai priešų kažkur, įtarinėji visokias pilietiškas personas, o štai tavo artimiausias žmogus, it gyvatė užantyje suspurda ir kerta tau į skaudžiausią vietą. Koks po to begali būti pasitikėjimas? Dabar visi tie skundikai, šmeižikai ir kiti opozicionieriai gali pradėti pirštais valdžios rūmus badyti ir sakyti, jog visi buvę skundai plaukė iš tenai ir jie visi niekuo dėti. Kaip kažkada sakė vienas garsus ponas: o kas galėtų paneigti, jog taip nebuvo? Net ir Pranė dabar tvirtina, kad jos gandų šaltinis visai netikėtai pats save demaskavo ir dėl to didį konfūzą patyrė. Tai su kuo dabar valdovei į didvyriškus žygius traukti, jei artimiausi bendražygiai tokius akibrokštus žeria? Negi teks likti vienai prieš visus, svetimai tarp savų? Net ir ašai šiuo metu nerandu valdovei protingo patarimo, galiu tik užjausti. Vienas dalykas guodžia: kad ir gale kadencijos, bet tiesa vis tiek išlenda. Linksmų švenčių visiems!

Jūsų Varpininkas – dovanų ir skundų ekspertas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*