Naujausios žinios

Svetimoj vištidėj

Nomedos Drazdienės koliažas

Kad ir ką besakytumėte, o dienos vis ilgyn. Jau ir saulutė kartais pro debesėlį ima švysčioti, o ir pavasariu pradeda kvepėti. Sako, jau ir paukščiai grįžta namo, žodžiu, pradeda dar vienas gyvenimo ratas suktis. Smagu, o ir nuotaika pakili, juk valstybinės šventės tokios gražios. Sumąsčiau ašai prieš tąsias šventes su pačiute apsipirkti turguje, na žinote, ir to, ir šio reikia, o jei nelabai reikia, tai bent pažioplinėti neprošal, kaip kitas kaimyninis rajonas gyvena, kokios ten godos ir kokie ten reikalai, nes mūsų karalystėje, vadovaujant josios skaidriausiajai valdovei, viskas tobula ir ne kitaip. Patys gyvenate ir patys viską žinote, nebesikartosiu, kur koksai griovelis ar stulpelis ne vietoje. Juokas.

Taigi nuvykome į tą Vilkmergėlę, kažkaip taip jąją pervadinti norėjo, bet kol kas po senovei liko pavadinimas. Nieko labai gudraus, irgi kažkas panašaus kaip pas mus: iškasinėta, prirausta, pritverta, atitverta. Suprask, miestas gražinasi, tiesa, tokio skelbimo kaip mūsuose su primerkta akimi neteko matyti, na kaip ir lenkiu pirštą mūsų naudai, vienas – nulis. Toliau dairausi, uostinėju, kažin kaip čia reikalai tvarkomi. Na miestas sutvarkytas, gražu pažiūrėti, o ir suoliukų yra, ir parkelis visai jaukus, o ir piliakalnis įspūdingas. Mintiju, gal mums tokį irgi reiktų supilti, kad valdovei skaidriausiajai ant jo užkopus toli matytųsi. Ir nejučia vienas – vienas pirštas užsilenkia kaimynų pusėj. Dar kiek pašmirinėjau, pašniukštinėjau ir dar pirštą kaimynų pusėn užlenkiau: va ir prekybos centrų pas juos kaip grybų po lietaus, vadinasi, judėjimas ir yra daugiau gyventojų, o ir ne tokių varguolių kaip pas mumis, kad užtenka vieno ikso ir dar kelių smulkmių nusipirkti. Ne, kaimynai čia gerai susitvarkę. O taip kaip čia gaunasi, kad mes jau kaip ir nelabai kuo bepasigirti teturime, tik valdove savo skaidriausiąja, bet irgi po kurio laiko nusibosta, taip sakant, išsikvepia.

Veju šalin abejones ir negeras mintis ir toliau dairausi po kaimynų valdas. Ir tik „labas, kaimynėli!“ Apšalu, susitraukiu ir galvoju, kas čia man, o gal apsipažino, negi ir daugiau tokių žioplinėtojų radosi. Ėgi ne, čia mano senas geras jaunystės laikų bičiulis. Pasilabinom, apsikabinom, pasidžiaugėm susitikę, po kelių mandagybinių frazių ėmėme apie reikalus kalbėtis. O reikalai tikrai rimti, pasirodo, net nesitikėjau, kad taip yra. Mano bičiulis kaimynas baisiai įpykęs ir nepatenkintas, ir ne kuo kitu, o mūsų valdove skaidriausiąja. Klausau ir negaliu patikėti, vis bandau surasti kokį pateisinimą ir nerandu. Reikalo esmė ta, kad šventų Kalėdų proga jisai (suprask ir ne tik jisai, o visi ukmergiškiai) sulaukė kalėdinio sveikinimo nuo mūsų valdovės skaidriausiosios.

Kažkada ir ašai tokį buvau gavęs su valdovės šeima ir net šuniuku. Tokie visi laimingi, besišypsantys ir linkintys jaukių švenčių. Manoji Pranciška lakstė it su šventų abrozdėliu visiems rodydama. Ašai kažkur nukišau, neberasčiau.

Taigi grįžkime prie mano bičiulio iš Ukmergės. Jisai man ir sako: „Tu tik pagalvok, kokius sveikinimus siunčia jūsų karalienė. Pirmus metus nuotrauką savo su regalijomis, o šiais metais su visa šeima. Sakau, ko jai čia reikia, jau apžiojo visą jūsų rajoną, ko jai reikia Ukmergėje? Jinai šiaip sau nieko nedaro, apsukri moteriškė, dažnai televizoriuje šmėžuoja. Man, tiesą sakant, šlykštu.“ Likau it musę kandęs. Ką čia bepridėsi ir pasakysi. O jisai, neužtenka to, ką jau prišnekėjo ant mūsų valdovės, toliau tęsia: „Čia panašiai kaip Rusija Krymą užėmė. Gal jinai užsigeidė didesnio kąsnio, Širvintų nebepakanka?“

Atsisveikinom mudu nejaukiai, ir mano bičiuliui neskanu, o ir man dingo visas svečiavimosi džiaugsmas. Ir būta dėl ko? Žinoma, kad būta, ne kitaip. Juk jeigu sveikino Ukmergę, tai turbūt sveikino ir kitus kaimyninius rajonus. Kuo tarkim Molėtai prastesni už Ukmergę ar Jonavą? O ką jau kalbėti apie Vilniaus rajoną. Teritorija didžiulė, žmonių (rinkėjų) daug, tik spėk suktis.

Važiavau paskendęs mintyse, ką visa tai reiškia? Kodėl valdovė taip elgiasi? Ženklai, ir ne kitaip, ir dar kokie ženklai, apie pinigus ašai jau nekalbu: jei vienas atvirukas su jo išnešiojimu eurą kainuotų, tai Ukmergėje ne vienas ir ne viena dešimtis tūkstančių gyventojų yra. Nemenka sumelė susidaro. Juk mes ją taip mylėjome, taip sakant garbinom, o jinai matai, liaudiškai tariant, kiaulę mums pakišo, su kitais flirtuoti ėmė. O kaip, įdomu, jaučiasi kaimyninių rajonų vadovai, kai kažkas svetimas tavo valdose sukiojasi, na nesvetimas, bet kaimynas. Ašai kaimynui, jei jis su mano pačiute pradėtų vesti visokius fiti miti, greitai išsiaiškinčiau. O ir valdovė mūsų skaidriausioji neleistų niekam svetimam savo vištidėje tvarkytis ir visokius sveikinimus siuntinėti.

Sumišęs ir susimaišęs Jūsų Varpininkas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*