Naujausios žinios

Svetlana Pukinienė poezijos ir gyvenimo verpetuose

Valda Patinskienė

Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 5 d. laikraščio „Širvis“ 34-ame šių metų numeryje.

srf logo

Besižvalgant po rajoną, apsilankant vis kitoje seniūnijoje tenka laimė susipažinti su labai įdomiais mūsų rajone gyvenančiais žmonėmis. Aplankyta Alionių, Čiobiškio, Jauniūnų seniūnijos. Neišdyla geri prisiminimai apie ten gyvenančius puikius žmones. Žinoma, visų neaplankiau, tikriausiai teks sukti antrą ratą. Su Jauniūnais atsisveikinau, tačiau, tikiuosi, neilgai. O kelias ir laikas veda į Gelvonus. Seniūnija didelė, gyventojų taip pat nemažai, o patys Gelvonai viena iš didžiausių gyvenviečių rajone. Nuo ko pradėti? Žinoma, nuo seniūno. Tad seniūno L. Juzėno paraginta pirmiausia aplankiau Svetlanos Pukinienės namus.

Dabužynė. Kur gyvena Pukinų šeima nežinau, sustoju prie namo, prie kurio plazda Lietuvos vėliava. Ir pataikyk tu man kaip tik ten kur reikia – Pukinų sodyba. Svetlana sūpuoja dviejų mėnesių anūkytę Lėją, o kieme kvepėjo kepamu pyragu ir džiovinamais obuoliais. Du vyrukai kemša pyragą užsigerdami pienu, šeimininkas Bronius, padedamas mažiausiojo sodybos gyventojo Tomo, tvirtina lietvamzdį. Visi užsiėmę, o čia atvykau aš ir trukdau ramių namų tvarką. Tačiau energingoji šeimininkė Svetlana tuoj perrikiuoja darbus: vyras jau supuoja Lėją, mažieji nubėgo žaisti šaškėmis, tad atsirado minutėlė pasikalbėti apie poeziją. Pati žinojau, kad Pukinai globoja keletą vaikų, tačiau, kad globėja dar turi laiko eilėms kurti, atrodė neįtikinama. O, pasirodo, seniūnas teisus. Svetlana atnešė didžiausią šūsnį savo kūrybos eilėraščių. Labai nustebau, kai pradėjus skaityti, bet kurį eilėraštį Svetlana mintinai pasako. Fenomenali atmintis, neužmirštas nė vienas eilėraštis. Keli posmeliai apie cukiniją – jie parašyti sūnaus vardu, taip gražiai buvo apgauta lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi gerą pažymį Pukinui už smagų eilėraštuką, kuri sukūrė mama, o sūnus pristatė kaip savo kūrybą. „Reikėjo padėti sūnui,“ – juokiasi mama Svetlana.

Pasidomėjau, nuo kada pradėjo kurti eilėraščius. Mano nuostabai Svetlana atsakė, jog nuo devynerių metų. Vos pramokusi rašyti, ėmėsi kūrybos. „Kai aplanko įkvėpimas, nėra kada laukti, tuoj puolu rašyti, atidėti negalima, to nepakartosi. Mintys aplanko bet kada, net verdant cepelinus. O tada čiumpu kas pasitaiko po ranka. Rašiau ir ant celofano maišelių, ant pagalvės, ant laikraščio skiautės. Ramiai įsitaisius prie stalo, rašyti eilėraštį neįmanoma. Būna, kad berašant žodžiai liete liejasi iki tam tikro posmo, o pabaigti negali, trūksta žodžių. Kelis eilėraščius užbaigiau po metų kitų,“ – dalinasi Svetlana. Tokiu pasakojimu pašnekovė mane suintrigavo. Pasidarė įdomu sužinoti, iš kur pati kilusi, nuo kada apsigyveno Dabužynėje. „Jokios paslapties nėra – aš – nevietinė,“ – į mano klausimus atsakė Pukinienė.

Gimusi toli nuo Lietuvos, augusi Vilniuje, daugiakalbėje aplinkoje. Tad, kai reikėjo pradėti mokslus, mama nutarė pirmokę leisti į rusų mokyklą. „Ne, griežtai pasakiau,“ – toliau pasakoja Svetlana. – Moku rusiškai, lenkiškai (po „tuteiši“), baltarusiškai, o lietuviškai nemoku, eisiu šios kalbos mokytis į lietuvių mokyklą“. Kaip mažoji tarė, taip mama ir padarė, užsispyrėlė, lankydama lietuvišką mokyklą, pati aiškinosi lietuvių kalbos žodžių prasmes, stengėsi kuo daugiau jų įsiminti. Mokslai gerai sekėsi ir po vienuolikos metų buvo baigta vidurinė mokykla. Toliau darbas prekyboje. Šeima. Augino du sūnus Joną ir Vladą. Vladas, muzikalus vaikas, dainuodavo mokyklos scenoje. Būdama vos trisdešimt ketverių metų, Svetlana jau močiutė. Šiuo metu pirmoji anūkėlė Saulė abiturientė.

Nuo 1992 metų, po antrųjų vedybų, Svetlana apsigyveno Dabužynėje, vyro Broniaus namuose. Jau sukako dvidešimt aštuoneri metai, kai čia šeimininkauja iš Vindeikių persikėlusi naujoji šeimininkė. Šiuose namuose gimė Rimvydas ir pagrandukas Danielius. „Mano vaikystė buvo labai sunki. Todėl man gaila skriaudžiamų vaikų. Ypač gaila tų, kurių neprižiūri tikrieji tėvai. Jau prieš penkerius metus mes su vyru važiuodavome į Ukmergės vaikų namus ir savaitgaliams bei atostogoms atsiveždavome pasisvečiuoti vaikų. Niekada nelaukiau pelno ar naudos už vaikų globą, – atvirauja pašnekovė. – Labai dėkinga buvusiai Gelvonų gimnazijos direktorei O. Valančienei už pagalbą išsinuomoti gimnazijos geltonąjį autobusą skurdžiau gyvenančių šeimų vaikams į cirką nuvežti. Taip po truputį tapau globėja. Šiuo metu globoju Tomą, Paulių ir Pavelą“.

Darbo, rūpesčių daug, kaip randa Svetlana laiko eilėms? „O čia jau Dievo dovana, to negalima nei išmokti, nei išmokyti. Aplanko mintis ir būtina ją užrašyti, atidėlioti negalima. Viską metu ir rašau,“ – juokiasi Svetlana. O S. Pukinienė, pasirodo, turėjo savo kūrybos parodą Širvintų Kredito unijoje, organizuota paroda Bagaslaviškio bibliotekoje, pakviesta savo eiles skaitė Zibalų pagrindinėje mokykloje ir, žinoma, švenčiant Gelvonų gimnazijos 235 m. jubiliejų.

Gimnazijos tarybos narė, globėja, poetė, žmona, mama, močiutė ir dar uoli uogautoja, grybautoja, virėja, kepėja, namų tvarkytoja ir dar visokių darbų išmanytoja – va kokia yra Gelvonų seniūnijos Dabužinės kaime gyvenanti Svetlana Pukinienė. Taip ir toliau su vyru Broniumi laikykite visus namų kampus!

Išskrido Bitutės

Suskrido bitutės pas mus avilin,

Pataikė geluonis tėvelių širdin.

Ir broliai laimingi, darni mūs šeima

Ir džiaugės širdutė, Bitutė mama.

Bet debesys renkas, lis greitai lietus,

Nes mūsų bitutės palieka namus.

Ir ašaros krenta kaip pupos žemyn,

Galėčiau pritraukti Birželį artyn.

Vladelis tik vairą į dešnę suko,

Dar nenutolo nuo mūsų keliuko.

Danielius priėjo, mane apkabino

„Mamyte, man liūdna“, – ir susigraudino.

Prie ąžuolo seno, kur myli širdis,

Savųjų bitučių vis lauks avilys.

Suskris čia bitutės, užpildys korius,

Sena motinėlė laiminga vėl bus.

Prie ąžuolo seno vis bitės dūzgės,

O mūsų šeimyna didės ir didės.

2014-05-25

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*