Pasidalink per Facebook!

Jonė LIEPONĖ

Nežinau kaip jūs, bet aš savo gyvenimo metus jau kurį laikas skaičiuoju nuo Kalėdų iki Joninių. Visai ne todėl, kad Velykas ar Žolines kaip šventes vertinčiau prasčiau. Tikrai ne. Bet tarp Kalėdų ir Joninių yra toks stebuklingas tarpsnis – lyg metų pusiaukelė. Per Šventus Jonus, palydėjus saulę, užkopusi ant Kernavės piliakalnio, atsisėdu ant jau rasos sudrėkintos žolės ir permąstau, ką nuveikiau nukeliavusi pusę metų. Prisimenu Šventas Kalėdas, kai, susėdusi prie jaukaus stalo su šeimos nariais, išsakiau ateinantiems Naujiems metams savo lūkesčius bei garsiai įvardinu pažadus ir išgirstu kitų.

Norai būna įvairiausi: nuo pramogų, kelionių iki naujų pirkinių, pažinčių ar šeimos pagausėjimo. Smagu, kai žmonės turi ko norėti. Kaip mano senolis sakydavo: „Jei nori, vadinasi dar gyva“. Štai senolis nori nugyventi dar vienus metus, brandaus amžiaus žmogus nori sveikatos, jaunuolis – pramogų ir kelionių, jauna šeima – pagausėjimo, paauglys – naujo kompiuterio ar išmanaus telefono, vaikas – naujo žaislo ar knygelės… Liūdna, kai norai ne visuomet ir ne visiems išsipildo, bet iš dalies tai ir gerai. Tai lyg paties žmogaus motyvacija labiau stengtis, daugiau dirbti, geriau mokytis ar kažką keisti savo gyvenime tam, kad norai ir lūkesčiai vieną dieną imtų ir išsipildytų.

Šiemet teko išgirsti daug išsakytų norų ir lūkesčių, kurių lietuviai laukia iš valdžios. Mes visi norime didesnių algų, mažesnių mokesčių, kokybiškesnių paslaugų, mažesnės korupcijos, mažiau pažadų, skaidresnio valstybės valdymo, išmanesnių vadovų, švaresnio oro ir gardesnio vandens… Tiek visko buvo išsakyta šiais išeinančiais Kiaulės metais, kad nepakaktų nei lapo viskam išvardinti. Tik ar mes patys padarėme viską, ką galėjome, kad mūsų lūkesčiai būtų patenkinti?

Štai kaimynas kūrena atliekas. Per jo kaminą rūksta tiršti dvokiantys juodi dūmai, ar mes bent pirštą pajudiname, kad kaimynas daugiau to nedarytų ir neverstų mūsų vaikus kvėpuoti nuodais, užuot keiksnoję užsidarę langus? Perkame paslaugą ar prekę iš vietinio verslininko, o jis neišrašo mums jokio kvitelio, ar mes jo paprašome? Dažniausiai ne, o kam, juk verslininkai ir taip labai skriaudžiami, tegu bent jau mokesčių mažiau sumoka mūsų dėka. Bet ar bent kartą pagalvojame, kad būtent iš tų sumokėtų mokesčių išlaikomas mūsų vaikas mokykloje, gydomas mūsų senolis ligoninėje, mokinys gali praleisti turiningą laisvalaikį būreliuose… Manau, kad nepagalvojame. Mes tik išmokę burnoti, kaip iš mūsų visų vagia valdžia, kaip jie lobsta, o mes skurstame, kaip viskas brangsta ir politikai savo pažadų nevykdo. Ar burnojimas pakeitė situaciją? Manau, kad ne.

Jei tyliai pykstame, kad brangsta paslaugos už darželius bei papildomą ugdymą, kyla vandens ar šildymo kaina, bankai ir pašto skyriai traukiasi į didžiuosius miestus, niekas nesikeis. Tik susivieniję ir garsiai išsakę nepasitenkinimą, galime pakeisti situaciją. Ši taisyklė tinka visiems. Todėl kitais metais linkiu visiems būti aktyvesniems per Seimo rinkimus, visuomeniniame ir bendruomeniniame gyvenime. Neburnokime ant valdžios, kurią patys gi ir išsirenkame, nekeikime Seimo, kad ten sėdi vieni vagys, juk mes patys juos ten ir susodiname. Geriau garsiai išsakykime, kas vyksta negerai, kur mes turime būti išgirsti ir suprasti, ir nebijokime būti išvadinti konfliktiškais.

Kitais metais aš pasižadu išgirsti jūsų nuomones ir surašyti į šią Jonės Lieponės rubriką. Noriu, kad jūs skambintumėte ar rašytumėte į redakciją kaip iki šiol ir dar aktyviau, išsakytumėte savo nepasitenkinimus, nusivylimus, džiaugsmus, nuomones ar patarimus, ir tikiuosi, kad ši rubrika bus skaitoma bei mėgstama „Širvio“ skaitytojų.

Linkiu visiems drąsos artėjančiais Žiurkės metais!

Jonė LIEPONĖ Nežinau kaip jūs, bet aš savo gyvenimo metus jau kurį laikas skaičiuoju nuo Kalėdų iki Joninių. Visai ne todėl, kad Velykas ar Žolines kaip šventes vertinčiau prasčiau. Tikrai...