Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 29 d. laikraščio „Širvis“ 46-ame šių metų numeryje

Metai į pabaigą, tad pradedame, kaip sakoma, viščiukus skaičiuoti. Premijos, nominacijos, padėkos, garbės vardai – ko tiktai dabar neišgirsi, kokių tik laurų nepamatysi. Tik tavęs, tikro patrioto ir visų galų meistro, niekas, jaučiu, neįvertins ir nieko spindinčio neįteiks. Ir tegul – nelabai čia man šito ir reikia, ne dėl to triūsiu ir stengiuosi. Geriau jau ašai pats padėsiu nusipelniusius pagirti, o nusikaltusius – pabarti ir pamokyti, kaip gyventi, kad kitąmet neaplenktų kokia premija ar garbės vardas.

Miestelis jau suskato Metų geradarį rinkti. O ką čia, tiesiai šviesiai sakau, galvoti ir balsuoti? Miestelis tik vieną tikrą geradarę turi, ašai, berods, ir pernai taip sakiau. Nepaklausė tada manęs – ir visiškai be reikalo. Todėl ir vėl įkyriai kartoju: geradarė nūnai pas mus viena ir jai priklauso visi titulai ir prizai. Ačiū Dievui, kad pati mūsų geradarė sugalvojo šimtmečio knygą išleisti, įsiamžins taip, kad ir mūsų vaikai, ir anūkai puikiausiai žinos, kas Tėvynės šimtmečio išvakarėse miestelio gerovę griovė (tfu, kad tave kur, išsprūdo kažkas, norėjau pasakyti – kūrė ir puoselėjo, tik taip ir ne kitaip), arkas budavojo ir tiltus tiesė.

Taigi, grįžtam prie geradario nominacijos. Sutikite – visa, kas nūnai miestelyje gera, tai tik valdovės rankomis ir proto galia sukurta. Viena maža pastabėlė: ryšiai su užsieniu tai, tiesą sakant, sunkokai mezgami, sutinkate, mielieji? Menu, tie netikėliai buvusieji, vis kur nors patys važiuodavo arba svečių pasikviesdavo, tai ir mes vieną kitą „važną“ personą pamatydavom. Jei ne gyvai, tai bent laikraštyje nuotrauką įdėtą – ir už tai ačiū. O dabar kaip? Štai atvažiavo delegacija iš svečios šalies, po miestelį pavaikščiojo, po apylinkes pasivažinėjo, į valdovės rūmų langus ilgesingai pažiūrėjo… Bet neišlindo iš to lango balta rankelė, nepamojo sveteliams, nepakvietė vidun, nepavaišino firmine arbata… Atvirkščiai – užsirūstino valdovė skaidriausioji, kas čia per „asabos“ nematytos po miestelį blūdinėja ir pagrūmojo: kad daugiau tokių svetelių nematyčiau ir jųjų šnekos svetimšališkos negirdėčiau. Tokia, atseit, mano valia valdoviška ir turite jai paklusti.

Tai taip nūnai mūsuose yra su tais tarptautiniais ryšiais. Bet va, žiūrėkite, vos paskelbė tą metų geradario nominaciją, tuoj valdovė bei dar dvi jos rūmų damos, viešai paskelbė apie netikėtas atostogas ir išvyko, jei tikėtume gandais, į svečius kraštus. Diplomatinių ryšių megzti, ir ne kitaip. Suprato, vadinasi, kur miestelio silpnoji vieta ir suskato tą skylę lopyti. Tiesa, Pranė sako, kad Turkijon valdovė nuskrido, kad saulėje įdegtų ir nereikėtų prieš Kalėdas soliariume kaitintis. Bet kiti patikimi šaltiniai teigia, kad į užjūrius valdovė patraukė, gal su pačiu prezidentu ten susitiks, juk visi žinom, kad jis gražioms ponioms atsispirti nesugeba. Tai dabar ir nežinau, kuris variantas tikresnis, bet, kai sužinosiu, būtinai ir jums, mielieji, pranešiu – prižadu.

Pradžioj, kai nugirdau apie tą netikėtą išvyką į tolimus kraštus, tai apsidžiaugiau – štai kaip operatyviai veikia mūsų valdovė. Bet vėliau kilo nemažai abejonių ir apėmė nerimas. Klausiate, kodėl? Ogi todėl, kad staiga prieš valdovę ir jos svitą byla iškelta, kaltinimai pareikšti. Ir partijos (patys žinote kokios) tarybos posėdis paskelbtas buvo, dalyvauti valdovei reikėjo. O ji staiga ėmė ir išvyko svečion šalin. Gal mums nelabai geras ženklas? Juk istorija ne vieną tokį pavyzdį pateikia. Prezidentas Smetona kažkada per upelį svečion šalin nubrido, net batų išeiginių negailėdamas. O buvęs sostinės meras, nūnai Abonentu vadinamas, irgi kaimyninėn šalin savo laiku spruko, net dulkės parūko. O štai katalonų vyriausybės vadovas visai neseniai irgi užsienin paskubomis iškeliavo. Jo valdiniai dabar dienas kaliūzėje leidžia, o jisai svečiuojasi ir namo nesiruošia. Tai gal, sakau, ir mūsų valdovė jų pavyzdžiu pasekė ir dėl viso pikto pasitraukė už šalies ribų? Gal ašai ir klystu, bet, kol nepamatysiu savo akimis valdovės ir josios rūmų damų po miestelį bevaikštančių, tol kirminas mane grauš. Po savaitės pranešiu naujausius gandus. Iki pasimatymo, mielieji.

Jūsų Varpininkas – tarptautinių ryšių žinovas

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 29 d. laikraščio „Širvis“ 46-ame šių metų numeryje Metai į pabaigą, tad pradedame, kaip sakoma, viščiukus skaičiuoti. Premijos, nominacijos, padėkos, garbės vardai – ko tiktai dabar neišgirsi,...