Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  spalio 25 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame šių metų numeryje.

Turiu tokią silpnybę – mėgstu protingų žmonių patarimų pasiklausyti ir pasiskaityti. Dažniausiai tie patarimai grynas juokas, bet retkarčiais ir šis tas protingesnio pasigirsta. Štai ne per seniausiai rimto portalo verslo skiltyje radau tokį intriguojantį rašinį apie daugybę populiarių prekių, kurių atsisakę būsim ne tik turtingesni, bet ir sveikesni. Žinoma, ne su viskuo sutinku, bet pamąstymui medžiagos yra. Pamąstykime kartu.

Pradėkim taupyti nuo paprasčiausio geriamo vandens. Rašinio autorius tikina, kad vanduo buteliuose niekuo nesiskiria nuo iš čiaupo bėgančio skysčio, tik brangiau kainuoja. Visiškai sutinku, nes prieš porą metų vienas verslininkas, norėdamas apsidrausti, nuvežė į laboratoriją patikrinimui ne gamyboje naudojamą vandenį, o pirktinį. Vanduo iš parduotuvės pasirodė netinkamas vartoti ir žmogelis turėjo prisipažinti apie savo suktybę ir įsitikinti, kad vandentiekiu tiekiamas produktas yra kokybiškesnis. Mano giminaitis, kuris verslauja maisto pramonės srityje, irgi sakė, kad Širvintose vanduo yra geros kokybės ir tikrai nereikia bijoti jo gerti.

Antras būdas sutaupyti – nustoti pirkti multivitaminus, maisto papildus ir įvairias detoksikacines priemones, neva, stebuklingai valančias organizmą. Anot autoriaus, šie gaminiai yra tik rinkodaros triukas, sėkmingai tuštinantis patiklių vartotojų kišenes ir pildantis gamintojų sąskaitas. Nuo šiandien – jokių vitaminų ir papildų!

Pradžiugino mane kitas teiginys: brangios dantų pastos nėra geresnės už pigias ir nedaro jokių stebuklų. Pradžiugino todėl, kad aš visada pirkau tik „nestebuklingas“ pastas ir, pasirodo, buvau teisi.

Pasirodo, šampūnai ir dušo želės niekuo ne geresnės už paprastą muilą, o jų pirkimas – tik pinigų mėtymas. Turbūt šito nežinojo garsus žmogžudys, kai raitė skundą dėl to, kad jam neleidžia įsigyti norimo šampūno. Be šampūno irgi galima gyventi.

Informacija vyrams: vietoj skutimosi kremo naudokit muilą, vietoj kremo po skutimosi – odekoloną. Veidui blogiau nebus, o piniginėje vėjai nešvilpaus.

Nors soda nuolat brangsta, bet vis tiek yra daug pigesnė už audinių minkštiklį ir minkština nė kiek ne prasčiau. Teks minkštiklį pamiršti.

Bereikalingos yra išlaidos, skirtos popieriniams rankšluosčiams. Naudoti medžiagines šluostes ir jas skalbti yra daug pigiau ir sveikiau – tiek gamtai, tiek mums patiems.

Tą patį autorius sako ir apie sauskelnes. Šiuo atveju nemanau, kad mamytės sutiktų grįžti į senus laikus ir dienų dienas leisti skalbiant krūvas vystyklų ir barstant miltukais raustančius mažylių užpakaliukus. Ekologija yra gerai, bet sauskelnės – dar geriau!

Kulinarines knygas šiandien leidžia kas tik netingi, net stebiesi, kiek nūnai virėjų esama. Nepaisant to, receptų knygų pirkimas yra akivaizdus pinigų švaistymas. Pritariu ir ieškau pirkėjų mano kulinarinių knygų, sukauptų per gyvenimą, bibliotekai. Padarysiu gerą nuolaidą, kreipkitės.

Pinigų švaistymas yra vienkartinių indų, taip pat įvairiausių specializuotų virtuvės įrankių pirkimas. Neverta gundytis ir duonkepėmis, nes iškepti duoną orkaitėje kainuos žymiai pigiau ir paprasčiau.

Dažnas iš mūsų mėgsta pakeliauti ir parsivežti iš kelionių suvenyrų, kurie vėliau tik dulka lentynose. Ir aš sakau: „Sau vežkitės ką norit, bet man tų mažmožių nedovanokite – ačiū, tikrai nereikia.“

Jei tikrai norite taupyti, nešvaistykite pinigų loterijos bilietams. Svajoti apie galimybę lengvai praturtėti – malonu, bet labai jau neefektyvu. Praturtinti gali tik darbas, o ne loterijos bilietas. Sėkmės vykdant taupymo programą.

Jonė Lieponė

Straipsnis buvo išspausdintas  spalio 25 d. laikraščio „Širvis“ 42-ame šių metų numeryje. Turiu tokią silpnybę – mėgstu protingų žmonių patarimų pasiklausyti ir pasiskaityti. Dažniausiai tie patarimai grynas juokas, bet retkarčiais ir...