Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų balandžio 6 d. laikraščio „Širvis“  14-ame numeryje.

Per Atvelykį susitikome su senu bičiuliu. Žodis po žodžio ir kalba pakrypo rimtų, tiesiog, pasakyčiau, globalinių temų link.

– Žinai, – tarė mano bičiulis, – niekada nemaniau, kad mūsų mokyklose tokia vargana padėtis. O dar stebėjausi, kad mokytojai streikavo.

– Ko čia prisigalvoji, – pyktelėjau. – Visos trys miesto mokyklos dailios, renovuotos, iš tolo žiba, tviska. Ir mokytojai vos keli pas mus streikavo, kiti viskuo patenkinti. Mūsų mokytojų lengvai iš vėžių neišmuši. Labai patikimi šaltiniai teigia, kad valdovė dar prieš streiką visiems mokytojams gromatas išsiuntinėjo, pranešė, kad taupymo režimas įjungtas, algas visu šimtu eurų numušti reikia.

– Ir ką?

– Ir nieko. Juk matai, dirba visi, kaip dirbę, nei streikuoja, nei Strasbūru grasina. Olimpinė ramybė mokyklose tvyro. Ką sumaniam mokytojui tą šimtinė reiškia? Pasodins pavasarį papildomą maišą bulvių, šiltnamiuką dar vieną susiręs ir nenumirs iš bado.

– Na, jei mokytojų algas pjauna, tai nenuostabu, kad ir mokyklos kaip landynės. Viskas suprantama, – reziumavo bičiulis.

– Nesuprantu, kur tu tokias mokyklas radai? – pyktelėjau. – Gal kokiame sovietiniame filme?

– Per Velykas važiavau lenkų kraštan giminių lankyti. Tai ten tokią mokyklą mačiau, sapne nesusapnuosi. Iškaba pakrypusi, langai išdaužyti, po kiemą vėjas popiergalius nešioja…Tikras siaubo filmas.

– Taigi ta mokykla seniausiai uždaryta. Pats andai sakei, kad ten net ne mokykla, o tik jos skyrius buvo, dabar vėją keli. Kažkada ten buvo tikras kultūros židinys. Ir mokykla, ir biblioteka, ir kultūros centro filialas tilpo, renginius organizavo, šventes šventė. Dabar tik prisiminimai belikę.

– Ir pakrypusi iškaba, iš kurios pravažiuojantys sprendžia, jog šitaip čia mokykla dirba. Geras šeimininkas iškabą nuimtų, langus užkaltų, kad niekadėjai jų nedaužytų. – nenusileido bičiulis.

– Supaisysi, kas ten dabar šeimininkas, – balsu pagalvojau. – Kaip ir daugelyje kaimų, taip ir tavo giminaičių gyvenvietėje kultūros židinys dabar parduotuvė. Jau jos neuždarys ir pakrypusią iškabą pataisys, dėl to galime būti ramūs.

Bičiulis senokai išėjo, o aš vis apie mokyklų reikalus mąsčiau. Reiktų mūsiškiams Švietimo centrui patarėjo, oi, kaip jis ten praverstų. Į save pirštu nerodau, bet jeigu ką, tai aš pasiruošęs. Tuoj porą patarimų mestelsiu, patys įsitikinsite, kokie jie naudingi ir pačiu laiku.

Švietimo ministrė mokytojams algas kelia iš vaikų papildomam ugdymui skirtų pinigų. Gal ir nebloga mintis. Jaunimą juk ir be pinigų ugdyti galima. Neformaliai. Pavyzdį jau turime, viena teisinga direktorė pademonstravo. Nepabijokime žengti toliau. Atsisakykime mokyklose valytojų. Baiminatės, kad purvuose paskęsime? Be reikalo. Svarbu sistemą turėti. Numetė vaikigalis šiukšlę ne vietoj – po pamokų plauna vieną klasę. Susipešė su bendraklasiu – dvi klases blizgina. Mokytojui akis drasko – mažų mažiausiai koridorių, o gal dar ir mokytojų kambarį sutvarko. Per kokį dešimtmetį chuliganų mokyklose nebeliks. Sakote, tada nebebus kam tvarkytis? Tada jau bus sutaupyta pinigų, mokytojų algos iškeltos iki kosminių aukštumų, vėl galima bus įdarbinti valytojų.

Matote, taupymo resursų visada yra. Senesnės kartos mokytojai, girdėjau,  siūlo ir geltonuosius autobusiukus parduoti, lai vaikai vėl plumpina pėsčiomis, kaip mes savo vaikystėje. Na, pinigėlio ir čia galima pasidaryti, bet gal iš pradžių pakaks ir ne tokių radikalių priemonių. O prireiks, labiau veršime taupymo kilpą.

Taigi, mielieji, siūlykite ir jūs savo idėjas, dalyvaukite parapijos valdyme, tai mūsų ir jūsų prigimtinė teisė. Iki greito!

Jūsų Varpininkas

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų balandžio 6 d. laikraščio „Širvis“  14-ame numeryje. Per Atvelykį susitikome su senu bičiuliu. Žodis po žodžio ir kalba pakrypo rimtų, tiesiog, pasakyčiau, globalinių temų link. – Žinai, –...