Tautinio kostiumo metas
Straipsnis buvo išspausdintas sausio 18 d. laikraščio „Širvis“ 3-ame šių metų numeryje.
Valdžia Lietuvoje nauja, bet įpročiai seni, pasakysiu aš jums, mielieji. Nemėgsta aukštai sėdintys tartis su liaudimi, tikrai nemėgsta. Šit nusprendė pradinukams tautinius kostiumus padovanoti. Ne ne, aš tikrai ne prieš tautiškumo puoselėjimą, ašai senas patriotas.Va, kai mūsų valdovė šviesiausioji tautiniu kostiumu pasidabina, akių atitraukti negali, visą naktį po to galvoji, ar čia karalienė Morta, ar kunigaikštienė Birutė prieš tavo akis vaidenosi. Bet, sutikite, mielieji, pasiūlymas tikrai nepraktiškas. Juk pradinukai taip greitai auga, kiek gi jiems tas kostiumas tarnaus? Nė pasidžiaugti dorai nespės, o jau siauras ir trumpas pasidaręs, naujo reikia. Va, kai aš mažas buvau, tai mamytė visus rūbus „ant išaugimo“ siūdavo. Būdavo, keletą metų skvernai žeme velkasi, po to jau kaip ir patogu, gražu kurį laiką. Vėliau dar ir su ankštu striuku rūbeliu pavaikščiodavai, tik tada apie naują pradėdavo mamytė mintyti. Bet taip buvo seniau, dabar kiti laikai atėjo. Argi tasai dizaineris Nr.1 sugebėtų „ant išaugimo“ pasiūti? Oi, nemanau. Pažiūrėkite blizgančiuose žurnaluose, kaip atrodo jo aprengtos elito ponios: atrodo, tuoj siūlės susprogs, taip aptempta ir prigludę prie kūno. Koks jau ten išaugimas! Tokį apdarą dėvinti ponia ne tik valgyti, bet ir kvėpuoti, bijo. O jau sijonėlių trumpumas! Turbūt medžiagas brangiausias iš užsienio veža, tai taupydamas ir siaurina rūbelius, ir trumpina kiek tik begalima. O kai pratęs taupyti, tai tikrai siūti su atsarga „ant išaugimo“ nesugebės, duodu galvą nukirsti.
Va, jei būtų valdžios šulai manęs paklausę, tai būčiau geresnį ir taupesnį variantą pasiūlęs: dovanokime tautinį kostiumą ne mažiesiems, o atvirkščiai – garbiems pensininkams. Čia apdaras tarnaus ilgai, o jei ką, tai ir palaidot su tokiu drabužiu ne gėda. Dovanokime su išlyga: viešose vietose pensininkui privalu rodytis tik vilkint tautinį kostiumą. Įsivaizduojate, kaip gražu bus bažnyčiose ir poliklinikose! Kodėl tik paminėtose vietose, klausiate? O kokiose dar viešose vietose pensininkai gali lankytis? Na, kalėdiniu laikotarpiu miestelio pensininkai galėjo į porą kavinių užsukti nemokamos arbatos išgerti. Deja, šventės baigėsi, vėl liko bažnyčia ir poliklinika. Dar valdžia žada į muziejus senjorus nemokamai leisti, bet mums menka paguoda, čia muziejaus nė su žiburiu nerasi.
Žinote, rašau šį siūlymą ir taip juokas ima: Pranė su bičiulėmis taigi taip jauninasi, nenori pasirodyti, kad jau pensijos kadu kadais yra sulaukusios. O dabar vaikščios po miestelį tarsi pažymėtos: mes pensininkės. Ir gerai, taip joms ir reikia, toms gandonešėms. Dar ir puiki drausminanti priemonė joms bus: dizaineris Nr.1 pagal savo standartus kai pasiūs, tai teks joms dietos laikytis, kad į apdarus tilptų. O manęs visai tokia tvarka negąsdina, mano metai – mano turtas, kaip andai vienas dainius tikino.
Taigi, mielieji, sutikite, kad pasiūlymas aprėdyti tautiškai pensininkus yra labai racionalus ir savo laiku. O kas dėl pradinukų tautiško rėdymo, tai irgi viskas bus išspręsta, neišgyvenkit. Seneliai, susigraudinę dėl dosnios valdžios dovanos, anūkėliams tautinius kostiumus padovanosime patys. Tiesa, garsiojo dizainerio paslaugų senjorai gal ir neįpirks, bet tai ne bėda. Užtat kiek darbo turės vietiniai dizaineriai, siuvimo pramonės lygis bematant ūgtels, o tai irgi Tėvynei į naudą.
Tiesa, mūsų miestelyje gali ir neįvykti ši akcija. Kažin, ar valdovė didingoji norės dabintis taip, kaip eiliniai pensininkai? Bet geras valdovas visada su liaudimi, ar ne?
Na, štai mano sąžinė rami: pasiūlymą išdėsčiau viešai, dabar valdžios eilė reaguoti ir, kol dizaineris Nr. 1 darbų nepradėjo, juos pakoreguoti. Laikas vadovams atsisukti veidu į pensininkus: pensijų didinimo negana, ne vien duona pensininkas gyvas. Tautinio kostiumo metais – po kostiumą kiekvienam pensininkui. Kainuos tai kainuos, bet kilniam tikslui nieko negaila. Ar ne, mielieji? Pasikalbėsime po savaitės, atia!
Jūsų tautiškai madingas Varpininkas
Parašykite komentarą