Pasidalink per Facebook!

Julijonas Gridziuška gimė Jauniūnuose. Gyvena ir kuria Alionių kaime. Medžio drožėjas ir juvelyras nuo 1972 metų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Surengė keturias personalines parodas Vilniuje. Dalyvavo zoninėse ir respublikinėse parodose. J. Gridziuškos kūrinių įsigijo Lietuvos etnografijos muziejus, Dailės fondas, Kijevo, Kernavės, Vilniaus etnografiniai muziejai. Apie menininką rašoma knygoje „Širvintų rajonas“, „Alksniai prie Širvintos“, „Širvintos“, paskelbtos publikacijos laikraštyje „Czerwony sztandar“, „Valstiečių laikraštyje“ ir rajoninėje spaudoje. Mūsų rajono medžio drožėjas ir juvelyras priklauso Lietuvos tautodailininkų Vilniaus bendrijai. Išleistoje „Lietuvos tautodailininkų kūryba. LTS Vilniaus bendrija“ knygoje yra visų šios bendrijos narių nuotraukos ir trumpi veiklos aprašymai. Tarp jų yra ir Julijonas. Tiek apie J. Gridziušką žinojau aš, manau, ir visi tiek žino, gal yra net jo dirbinių įsigiję. O koks Julijonas ne kaip menininkas, o kaip žmogus? Kaip gyvena, ką veikia, kai nuo drožinėjimo pavargsta rankos. Niekas man to nepapasakojo Alionyse. Būdama pas Nijolę Surgėlienę išsiaiškinau, kur gyvena Gridziuškos ir išdrįsau apsilankyti žinomo, ne tik apylinkėje, žmogaus namuose. Mane sutiko draugiškai nusiteikę abu šeimininkai. Iš karto pasijutau, kaip seniai pažįstama jų kaimynė. Vis pajuokaudami, vienas iš kito geraširdiškai pasijuokdami, vienas kitą pertraukdami pasakojo apie gyvenimą šiame krašte.

Julijonas vietinis – gimęs Jauniūnuose, o štai Eugenija – žemaitė iš Mažeikių rajono. Taip pat, kaip ir Nijolė Surgėlienė, sovietmečiu buvo paskirta į mūsų rajoną dirbti. Besimokydama Klaipėdos žemės ūkio technikume, dažnokai lankydavosi namie, o kai gavo paskyrimą į Širvintas, teko net žemėlapyje ieškoti, kur tos Širvintos yra. Kai atvažiavo, taip ir liko ir net tėviškės namą persikėlė į Alionis, ir dabar jame gyvena. Julijonas juokauja: „Jei gyventum Žemaitijoje, tavo troba būtų nugriauta. O dabar joje gyveni it būtum net neišvažiavusi iš savo tėviškės“. Nesupratau, ką čia sako ponas Julijonas. Paprašiau paaiškinti. O pasirodo, Šilinskų namas iš Žemaitijos atkeliavo net į Širvintų rajoną. Kai buvo melioruojami kolūkių laukai, griaunami gyvenamieji namai, į tą teritoriją pateko ir Eugenijos tėviškė. Alionyse gi Gridziuškos nuomojosi butą ir net planavo išsikelti iš šio kaimo į tinkamesnę gyvenamąją vietą. Ir koks sutapimas! Kaip tik tą dieną tarybinio ūkio direktorius atėjo šios jaunos šeimos atkalbinėti nuo persikėlimo, kai laiškininkas padavė Eugenijai laišką, o jame parašyta, jog greitu laiku bus griaunama Šilinskų sodyba. Tada direktorius ir pasiūlė transportą Eugenijos namui į Alionis atsigabenti. Taip ir gavosi, kad Eugenija lig šiolei gyvena savo vaikystės name. Taip yra dabar.

O tada, 1957 m. rugsėjo 9 dieną (Kokia puiki atmintis!), jaunutė žemaitė atkeliavo į mažą Širvintų miestelį. Kur eiti jaunai veterinarei, į ką kreiptis – nežinia. Kažkas patarė eiti į tuometį MTS (Mašinų, traktorių stotį – buvusį susivienijimą) kalbėti su Vincu Narušiu. Pirmą naktį nakvojo pas Skolastiką Jasiukevičienę, (šią puikią moterį Eugenija labai dažnai prisimena), ryte gi prisistatė rajono veterinarijos vyr. gydytojui Sergejui Jasiukevičiui. „Kaip dabar prisimenu S. Jasiukevičiaus pirmus žodžius pamačius mane: „Plona, maža ir dar šluba – mat atsiuntė specialistę.““ – dabar šypsodamasi pasakoja Eugenija, o tada ne juokais skaudėjo užgautą kelį, todėl į paskyrimo vietą atvyko ne rugsėjo 1-ąją, o vėluodama aštuonias dienas. „Ploną, mažą“, bet jau nešlubą, veterinarę paskyrė į Varėką. Teko aptarnauti net septynių kolūkių gyvulius. Veterinarės darbo ir gyvenamoji vieta buvo tame pačiame pastate Varėkoje. Namas labai didelis, gražus sodas, bet senųjų šeimininkų neliko, jie jau buvo „apgyvendinti“ Sibiro platybėse. 1959 metais, įgijusi patirties, Eugenija perėjo dirbti į Šalkiškių tarybinį ūkį. Ten ir susipažino su jaunu, smagiu fotografu Julijonu. Po trejų pažinties ir draugystės metų Eugenija Šilinskaitė tapo Gridziuškiene.

Julijonas, jau besimokydamas mokykloje, rezgė planą, kaip išsisukti nuo jungo kolūkyje, nes pagal tuometinę tvarką kaime gimęs, kaime augęs – jau pasmerktas visam gyvenimui dirbti kolektyviniame ūkyje: darbas sunkus, o atlyginimo beveik nėra. Dauguma to meto jaunimo galvodavo, kaip išvengti tos laisvos „baudžiavos“. Ne išimtis ir Julijonas. Kai brolis, tarnavęs sovietų armijoje Donecke, ten susirado žmoną ir neketino grįžti į Lietuvą, pas jį nudūmė ir nė aštuoniolikos neturėdamas Julijonas. Prašėsi įdarbinamas bet kur ir bet kuo, tačiau jauno vaikinuko niekas nenorėjo priimti. Per didelius prašymus darbštus vaikinas gavo darbą miško sandėlyje. Donecko srityje gyvendamas ir dirbdamas, susipažino su korėjiečiu fotografu. Paslaugus Julijonas greitai tapo nepamainomu padėjėju korėjiečiui. Padėdamas fotografui, pats išmoko neprasčiau fotografuoti nei jo mokytojas. Nusipirko Julijonas foto aparatą ir, grįžęs į Lietuvą, savo kaime buvo „mandriausias“ kavalierius. Tuo metu nebuvo nei foto ateljė, nei foto salonų. Jaunimas dažnai pageidavo nusifotografuoti, o po to nekantriai klausinėdavo, kada bus nuotraukos. O jas ne taip greitai galima buvo padaryti, reikėjo laukti kol prifotografuos visą foto juostą, ją išryškins, nuotraukas išplaus, išdžiovins ir t. t. Tad jaunasis fotografas buvo merginų mylimas, tačiau Eugenija užgožė visas pretendentes. Jaunieji Gridziuškos išsinuomojo butą Šiaulių kaime. Eugenija dirbo veterinare, o Julijonas tapo apskaitininku. Kartą rajono vartotojų kooperatyvo revizorius, atvykęs daryti parduotuvės inventorizaciją, pasikvietė į pagalbą Julijoną. Vaštaraščius, sąskaitas ir esamas prekes perskaičiuodavo tuomete „naujiena“ skaičiavimo mašinėle „Feliks“. Nelabai revizoriui padėjo toji naujovė: tai skaičiukus ne tokius pasuka, arba jie patys peršoka. Vis neteisingą atsakymą gaudavo, o Julijonas mintinai daug greičiau ir be klaidų pasako rezultatą. Neliko tai nepastebėta. Po kurio laiko atvyko pats rajono kooperatyvo pirmininkas Sinkė kalbinti Julijono dirbti pardavėju. Be didelio noro Gridziuška sutiko eiti naujas pareigas, tačiau pardavėju išdirbo net penkerius metus. Žinoma, parduotuvėje buvo skaitliukai (kurių dabartinis jaunimas ir akyse nėra matęs), bet pardavėjas ir be jų galėjo apsieiti. Skaičiuoti puikiai sekėsi ir dabar Julijonas paaiškina iš kur tai. Mat vyresnieji broliai žaisdavo kortomis, Julijono į kompaniją nepriimdavo, nes buvo per mažas, todėl jam tekdavo „garbė“ teisingai suskaičiuoti akis. Brolių azartiniai žaidimai davė Julijonui naudos. Tautodailininkui skaičiavimas ir šiandien praverčia, kai reikia apskaičiuoti, koks kiekis medienos reikalingas, kokio aukščio skulptūra turi stovėti šioje ar kitoje vietoje.

Drožinėti Julijoną traukė nuo mažų dienų. Vis prie tėtės sukiodamasis drožinėdavo rėmelius. O tėvukas buvo nagingas meistras: pats pasidirbindavo ūkyje reikalingus medžio reikmenis: ir vežimą, ir roges, ir stalą, ir t. t. Mama gi buvo puiki verpėja, audėja. Kuo labiau tolo vaikystė, tuo labiau Julijoną viliojo medžio drožinėjimas. Drožinėjimo darbai ir technika vis gerėjo, tad Julijonas savo darbus pradėjo tiekti į dailės salonus. Kartą, kai rajono valdžiai reikėjo geros, vertingos dovanos, partijos skyriaus trečioji sekretorė J. Kisieliauskienė Vilniuje įsigijo savo rajono meistro meno dirbinį. Jai tas suvenyras labai patiko ir, tik atsivežusi jį į Širvintas, pamatė, kas buvo šio dirbinio autorius.

Dabar žinomas Vilniaus bendrijos tautodailininkas turi tokių medžio darbų, kurių nenupirksi ir nepadovanosi.

Trijų metrų aukščio „Angelas“ puošia Šumską, Draučiuose yra skulptūra įvykusiai tragedijai atminti, Vilniuje, Dzūkų gatvėje, esančiuose Lietuvių namuose rasite J. Gridziuškos rankų darbą, Giedraičiuose Jaroševičiaus mokyklos parke puikuojasi tautodailininko skulptūra, Giedraičių girininkijoje – „Odė ąžuolui“ ir, žinoma, savo seniūnijoje – Julijono darbu padabinta Juodiškių mokyklos fojė. Kapinėse taip pat yra Gridziuškos darbų: tai dailiai išdrožinėti kryžiai, kapų tvorelės, antkapiniai užrašai. Ne vien drožinėja Julijonas, bet ir restauruoja. Senus vertingus baldus prikelia naujam gyvenimui. Be to, jo puikūs juvelyriniai dirbiniai – apyrankės, žiedai, grandinėlės – gali papuošti ir puošia daugelį mūsų moterų. Tokie meno darbai išvežami į užsienį kaip suvenyrai ar dovanos. Smagu būtų, kad šalia prie tėtės dirbtų bent vienas iš sūnų. Algis bandė. Ir jam visai neblogai sekėsi. Gridziuškų namuose kaip muziejuje galima pamatyti drožinių ir juvelyrinių dirbinių eksponatų. Tautodailininkas su pasididžiavimu parodė Algio darbus – stalą, kėdes. Sūnus kartu su tėčiu dalyvavo savo darbų parodoje Vilniuje, o Algio rankšluostinės buvo demonstruojamos net Prancūzijoje. Gaila, tačiau šiuo metu Algis užsiėmęs kitais darbais ir meno darbus atidėjo vėlesniam laikui. Tikėkimės neilgam. Kitas sūnus Romualdas – stalius. Jis gamina langus, duris. Gal kada nors sugalvos prisidėti prie Julijono kompanijos. Va tada tai būtų! Eugenija vis juokais pyksta ir grūmoja šluota Julijonui, kad į namus pareina apdulkėjęs medžio dulkėmis, pjūvenomis, jai vis valyti tenka, o kas būtų, jei dar ir sūnūs prisidėtų. Mamyte tik laikykis. „Priprasčiau, – juokiasi Eugenija. – Tegul tik dirba gražius dirbinius ir kad visi būtų kartu. Štai vyriausioji anūkė Rūta išvyko į Daniją. Ten baigė mokslus, ištekėjo, augina mūsų proanūkį, jaučiasi laiminga. O mes, seneliai, jos pasiilgstame ir proanūkį norėtųsi dažniau matyti.Bet jau toks tas gyvenimas. Aš pati išvykau iš namų į tolimą Aukštaitiją, o jaunimui ir kitos šalys dabar netolimos.“ – atsiduso Eugenija, pritilo ir Julijonas.

Gaila buvo palikti šiuos svetingus namus pilnus grožybių, o jų gausu ir dirbtuvėse, ir pirtelėje, ir klėtelėje. Gaila, nes dar ne viskas buvo pamatyta, ne apie viską papasakota. Manau, dar ne kartą teks aplankyti jaukią Gridziuškų sodybą, nes prie dirbtuvių mačiau dar daug gulinčios medienos Julijono darbams. Tad linkiu tik geros sveikatos ir dar daug gražių darbų, gerbiamas meistre. Iki naujų susitikimų.

Julijonas Gridziuška gimė Jauniūnuose. Gyvena ir kuria Alionių kaime. Medžio drožėjas ir juvelyras nuo 1972 metų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Surengė keturias personalines parodas Vilniuje. Dalyvavo zoninėse ir respublikinėse...