Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 17 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje.

Neseniai buvo paviešinta istorija apie mamos ir vaiko nuotykių kupiną kelionę iš sostinės į namus. Kaip dažniausiai ir būna, nustebino dalis komentatorių, kuriems atrodo, kad mama neturėjo teisės skųstis ir ieškoti pagalbos. Neskaičiusiems istorijos, trumpai priminsiu: mama su mažamečiu vaiku, namuose palikusi dar keturis, greitosios pagalbos automobiliu išvažiavo į Širvintas, iš ten – į Vilnių. Nustačius, kad vaiko skausmai nervinio pobūdžio ir guldyti ligoninėn nereikia, vėlyvą vakarą jiedu buvo išleisti namo. Be pinigų, be pagalbos. Nusiminusi mama, skambino socialinei darbuotojai, ši pasakė, kad jos darbo laikas pasibaigęs, patarė kreiptis į Vaiko teisių tarnybos specialistes. Žinoma, ten niekas nekėlė ragelio. Kitas skambutis – žurnalistei. Ji taip pat bandė susisiekti su Vaiko teisių tarnyba – nepavyko. Kreipėsi į vicemerę, kuruojančią šiuos reikalus. Jos patarimas – pasiskolinti pinigų ir parvažiuoti taksi – švelniai tariant, nustebino. Tikrai neskaičiuoju svetimų pinigų ir nepavydžiu juos uždirbantiems, bet reiktų pagalvoti, kad tai, kas įmanoma vicemerės kišenei, visiškai netinka daugiavaikei mamai. Puikiai įsivaizduoju, kokio dydžio skylę jos biudžete padarytų kelionė taksi iš Vilniaus.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad greitoji pagalba, bent jau kiek esu susidūrusi pati, niekada ligonių namo neparveždavo – nei sovietiniais, nei nepriklausomos Lietuvos metais, visada reikėdavo manytis patiems. Bet perskaičiusi šią istoriją susimąsčiau apie kitką. Taip, vakaras vėlus, bet dar ne naktis, dauguma dar nemiega. Jei tokioj situacijoj pati atsidurčiau, tikrai turėčiau kam paskambinti ir paprašyti pagalbos. Gal žmonės ir nelabai apsidžiaugtų galimybe važiuoti pusšimtį kilometrų, bet sėstų ir važiuotų. Kaip sėsčiau ir važiuočiau aš, jei sulaukčiau tokio prašymo. Tai kodėl minėtoji mama skambino tik valdiškų įstaigų atstovams? Ar tai įprotis, ar tikrai savo aplinkoje ji neturi žmonių, galinčių tokiu atveju padėti? Gal tai jau tapo įpročiu, kad mano problemas turi spręsti kažkas kitas?

Gal nebūčiau šios istorijos ir minėjusi, bet tuo pačiu metu kitas žmogus irgi papasakojo panašų atvejį, kai trečią valandą nakties buvo paleistas iš Širvintų ligoninės priėmimo skyriaus. Iki namų 35 km, pažįstamų mieste neturi, skambinti kažkam tokiu laiku nedrąsu. Paklausė apie galimybę iškviesti taksi, išgirdo, kad naktį taksi nevažinėja. Viešbutis? Tokio nėra, išgirdo žmogus. Išties, ar mūsų mieste jis yra? Juk „Lelijos“ svečių namai turėtų dirbti, o gal jau jų nebėra?

Minėtam piliečiui irgi gerai baigėsi. Medikai jo neišvarė, leido pasnausti koridoriuje ant suolo. Puiku, kad žmogaus gūdžią naktį neišvarė į gatvę, bet ar tik kieto suolo kampą galima buvo pasiūlyti? Juk mūsų ligoninės priėmimo skyriuje veikia dienos stacionaras, yra kelios lovos. Ar negalima buvo leisti žmogui prigulti čia, juk jis buvo atvežtas su skausmais širdies plote ir jį apžiūrėjęs gydytojas rekomendavo artimiausiomis dienomis pagalvoti apie gydymąsi stacionare. Tereikia nors kiek geranoriškumo ir problema tampa išsprendžiama.

Mano nuomone, yra dar vienas būdas rasti stogą virš galvos naktį, jei nėra kaip pasiekti namų. Tai Krizių centras Socialinės paramos centre. Taip, jis skirtas kitokiais atvejais, bet ar ne krizinė situacija, jei sveikata nekokia, o grįžti namo nėra galimybės? Šis centras visai šalia ligoninės, tai tiesiog idealus problemos sprendimas. Ir vėl – tetrūksta kruopelės geranoriškumo ir ligotam žmogui neteks vidurnaktį atsidurti gatvėje arba skambinėti neatsiliepiantiesiems.

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 17 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje. Neseniai buvo paviešinta istorija apie mamos ir vaiko nuotykių kupiną kelionę iš sostinės į namus. Kaip dažniausiai ir...