Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 1 d. laikraščio „Širvis“ 9-ame šių metų numeryje.

Būna gyvenime situacijų, kada net ir mano protas bei gyvenimo išmintis bejėgiai. Galvą nuleidęs turiu jums, mielieji, prisipažinti – esu aklavietėje. Bet apie viską iš eilės.

Menu kažkada ankstesnieji miestelio valdovai, na, tie, kurie, atseit, nieko neveikė, tik minkštas kėdes trynė, mėgdavo kultūriniuose renginiuose lankytis, kaip sakoma, su liaudimi bendrauti. Netuščiomis į svečius vykdavo, lauktuvių nuveždavo, kaip mandagiems ponams ir priklauso. Visiems aišku buvo, kad lauktuves ne už savo pinigėlius pirkdavo, tam reikalui buvo „prezentinių“ lėšų fondas, kitaip tariant – valdiška kišenė. Sakote, ne taip tas fondas vadinosi? Nebeprisimenu, mielieji, nebeprisimenu… Bet juk žinote, apie ką kalbu, tai toks fondas, skirtas „prezentams“ pirkti. Patogu: ar pats į svečius susiruoši, ar pas tave kas atvyksta, „prezentinis“ fondas visada pagelbės.

Tai taip buvo anksčiau. O dabar visai kitaip pasidarė. Dar pernai mūsų valdovė skaidriausioji irgi lankė kaimus, dalyvavo šventėse ir dovanas, žinoma, teikė. Dar ir vyrą savo atsiveždavo, abudu prieš objektyvus gražiai pozuodavo, it balandėliai balti. Bet šiemet valdovė kaimų nebelanko, koncertų nesiklauso. Sako, vienur kitur lyg ir buvo, bet ašai ten nebuvau, tai ir negaliu patvirtinti. Ne ne, aš nieko blogo pasakyti nenoriu, aš suprantu kilniąją valdovę ir pateisinu. Kai dabar jinai dar tapo ir partijos valdove vienatine, tai jau po kaimus važinėti laiko visiškai nebelieka, o ir nepritinka. Jai dabar tik po didmiesčių „brukus“ aukštakulniais kaukšėti, o ne kaimų neasfaltuotais keleliais kratytis. Bet neužmiršo valdovė valdinių, tikrai neužmiršo. Siunčia ji į šventes savo padėjėjas, patarėjas ir vasales. Atvažiuoja pulkas moteriškių, pasveikina visus ir dovanų nuo valdovės palieka. Taip ir sako tiesiai šviesiai: atvežėme jums dovanų nuo valdovės mūsų, gerkite arbatą su medumi ir sveikatos bei ilgų valdymo metų jai linkėkite. Ir visur šitaip, jei jau valdovė neatvyko, tai dovanų atsiuntė. Sakysite, viskas gražu? Gražu gražu, bet ir neaišku. Jei dovanos nuo pačios valdovės, tai, vadinasi, ne iš „prezentinių“ valdiškų lėšų, o iš josios pačios kišenės apmokamos. Ar ne taip? O gal, sakau, valdovė mūsų laisvalaikiu bičiulyste užsiima, biteles augina ir saldų medų, sutuoktiniui padedant, kopinėja? Menu, pernai, per Rasos šventę, ji brangiausiąjį savo ąžuolo lapų vainiku padabinusi po piliakalnius vaikštinėjo, žolynėlius rinko. Tai gal dabar tuos žolynėlius ir dovanoja? O jei tos kvapnios ir saldžios dovanos yra iš to garsiojo „prezentinio“ fondo lėšų apmokėtos, tai negi dera sakyti, kad tai valdovės dovanotos? Juk nereiktų, kad kalbos pasklistų, atseit, valdovė galimai savas kišenes ir valdiškus fondus į bendrą krūvą plaka, ar ne? Tfu, tfu, tfu – kad tik neprisikalbėčiau ko nereikia, apsaugok, Viešpatie, mus nuo nederamų minčių.

Bet pas valdovę skaidriausiąją drausmė tiesiog geležinė, sakau ašai jums. Juk kas kur benuvažiuotų, ar padėjėjos su patarėjomis būtų, ar Tarybos narės, ar netgi „fantastiškojo ketverto“ ponios galingos, visos tą patį sako: valdovės dovanas ir sveikinimus perduoti norinčios. Jau ašai proga naudodamasis tikrai tarčiau, kad visi sveikinimai, linkėjimai beigi dovanos yra mano paties iš širdies dovanojamos. Betgi ne, nei viena ponia iki šiol taip nepadarė. Bijo, vadinasi, kad budrios ausys nugirs ir viską valdovei perduos, ar ne? Štai kokia drausmė, koks pagirtinas klusnumas! Stebiuosi ir žaviuosi, tikrai!

Nors ir sakoma, kad istorijos ratas apsisuka ir į tą pačią vietą grįžta, bet kol kas aš tik didelius skirtumus įžiūriu. Kadaise susireikšminęs Prancūzijos valdovas pasirašydavo „Mes – Liudvikas kažkelintasis…“ Dabar mūsų miestelyje visiškai atvirkščiai, dabar čia girdisi „Aš – rajono taryba“, arba „Aš – valdančioji dauguma“. Va, kaip skiriamės nuo Prancūzijos karalystės.

Tai va, kelinta diena sėdžiu, galvoju ir niekaip nesugalvoju – kas ir už kokius pinigus tuos „prezentus“ perka? Ar čia įbaugintos vasalės taip šneka, ar tikrai valdovė už savo triūsu ir prakaitu uždirbtus pinigėlius pati perka? Jeigu šitaip, tai ir dar vienas klausimas man neaiškus: tai kam naudojamos to „prezentinio“ fondo lėšos? Kur rasti išmanantį žmogų, kuris man galėtų padėtį nušviesti ir į kankinančius klausimus atsakyti? Jei, mielieji, kas nors, ką nors žinote, papasakokite ir man. Po savaitės informaciją palyginsime ir aptarsime. Iki pasimatymo, lieku laukti žinių.

                               Jūsų pasimetęs Varpininkas

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 1 d. laikraščio „Širvis“ 9-ame šių metų numeryje. Būna gyvenime situacijų, kada net ir mano protas bei gyvenimo išmintis bejėgiai. Galvą nuleidęs turiu jums, mielieji, prisipažinti –...