Naujausios žinios

Totorių gatvė

Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 28 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.

Turbūt ne vienam teko išgirsti pašaipių komentarų, kad Širvintos iš esmės yra vienos gatvės miestas. Kažkada taip ir buvo: trijų kilometrų ilgio pagrindinė Vilniaus gatvė su pastatais abipus jos. Bet būta ir keleto kitų gatvių, aišku, trumpesnių ir mažesnių. Knygoje „Širvintos“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“) istorijos mokytojas širvintiškis Stanislovas Dačka prisimena apie tarpukario laikotarpio Širvintas: „Nuo Nepriklausomybės aikštės ėjo Vilniaus gatvės tąsa – Ukmergės gatvė, kuri tęsėsi per Širvintų kaimą. Abi šios gatvės buvo grįstos akmenimis. [Na, taip, net daina yra „Širvintų miestelis bruku brukavotas“ – redakcijos pastaba] Buvo ir dar kelios mažos gatvelės: Totorių, Kapų, Sinagogos“.

Vadinasi, jau prieš sovietinę okupaciją Širvintos nebebuvo vienos gatvės miestas. Sinagogos gatvė tikriausiai buvo dabartinės Mindaugo gatvės vietoje, nes čia tais laikais buvo sinagoga. Širvintų senbuviai paaiškino, kad Kapų gatve anksčiau vadinosi dabartinė Sodų gatvė. O Ukmergės ir Totorių gatvės tebėra ir šiandien. Pasižvalgykime Totorių gatvėje.

Nors sovietinė valdžia skatino tautų draugystę, šios gatvės pavadinimas kažkam buvo užkliuvęs ir ji buvo „perkrikštyta“ Užtvankos gatve. Kalbinti gatvės senbuviai nebeprisimena, kokiais metais tai įvyko, gal tada, kai atsirado Širvintų tvenkinys, neretai „mariomis“ pavadinamas? Atkūrus Nepriklausomybę, atkūrė ir Totorių gatvės pavadinimą. Nors ir netoli pagrindinės triukšmingos Vilniaus gatvės esanti Totorių gatvelė yra nedidelė ir rami, čia stovi tik aštuoni namai. Kalbinti gatvės senbuviai prisimena, kad tarpukariu čia stovėjo vos penketas namų. Du iš jų priklausė totoriams broliams Jakubauskams. Vieno jų – Juozo – palikuonys čia gyvena ir šiandieną. Ši Jakubauskų giminės šaka nuo seno buvo žinomi kailiadirbiai, neužmiršę nelengvo amato iki šių dienų. Kito brolio – Mykolo – šeima užsiėmė daržininkyste. Daržai tęsėsi iki pat Vilniaus gatvės. Jakubauskas daržininkas turėjo dvi dukteris. Viena jų tvarkėsi namuose, kita dirbo daržuose, o prasidėjus daržovių derliui, vežiodavo jas į Vilniaus turgų. Senieji gyventojai prisimena, kad totorių šeimos buvo darbščios ir turtingos, gerbiamos aplinkinių. Turėjo būti gerbiamos, jei net gatvė jų tautybės pavadinimą gavo. Šiandien jau garbaus amžiaus gatvės senbuviai juokiasi prisiminę, kad būtent Jakubauskų šeima pirmieji gatvėje įsigijo televizorių, tad paaugliai vakarais slinkdavo pro langus paspoksoti į „stebuklingą dėžutę“. Būta ir nelaimės – Jakubauskų namai sudegė, bet jie atstatė didesnius ir gražesnius.

Ne mažiau garsi ir autoritetinga gatvės persona buvo medicinos felčeris pavarde Spiridonovas. Pas jį traukdavo ligų suriesti Širvintų ir aplinkinių kaimų gyventojai. Matyt, gydytojo tuo laiku miestelyje nebuvo. Priešais mediko namus (dabar toje vietoje stovi namas) buvo pastatytas buomas arkliams pririšti ir prie jo retai būdavo tuščia.

Totorių gatvė buvo apsodinta uosiais, joje netruko alyvų ir jazminų krūmų. Gyventojai prisimena, kad prasidėjus asfaltavimo darbams, buvo džiugu, bet štai medžių ir krūmų buvę gaila, žaluma teikė jaukumo.

Iki Širvintos užtvenkimo Totorių gatvės gyventojai matydavo tik žaliuojančias pievas. Dabar, juokauja, pro langus žiūrėti įdomiau: ir tvenkinio vaizdas džiugina akį, ir pėsčiųjų taku vaikštantys ar bėgiojantys širvintiškiai matomi. Kaip juokavo viena ponia – „pro langą įdomiau žiūrėti, nei į televizoriaus ekraną spoksoti“.

Iš anuometinių penkių namų du stovi ir šiandieną, žinoma, ne kartą remontuoti ir tvarkyti. Likusieji statyti jau vėlesniais laikais.

Štai tiek apie senąją Totorių gatvę išgirdau iš jos senbuvių. Rami ir jauki ši nedidelė gatvelė. Tokia turbūt ir liks, nes plėstis jai nėra kur. Gaila, bet ir čia namai tuštėja – senieji gyventojai miršta, o jaunesni neskuba įsikurti, tik retkarčiais apsilanko. O juk gyventi čia tikrai gera…

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*