Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų kovo 30 d. laikraščio „Širvis“  13-ame numeryje.

Visuomenėje gajus posakis „prasigėręs kaimas“. Ar tikrai taip yra? Ko gero, yra visko, bet klijuoti etikečių tikrai nereikia. Dažniausias paaiškinimas – kaime nėra darbo. Bet kone kiekvienas ūkininkas skundžiasi darbuotojų trūkumu. Padejuotų vienas, sakytum: priekabus, matyt, žmogus, niekas jam neįtinka. Bet jei tą patį sako ir antras, ir trečias, ir penktas, belieka patikėti – darbuotojų problema ūkiuose egzistuoja. Kas yra?

„Kalta valstybės politika, – tiesiai rėžia žinomas Družų krašto ūkininkas Mykolas Bildžiukas. – Ji neskatina žmonių dirbti.“

Mykolo ūkyje auginamos braškės, taip pat obuoliai, kriaušės, todėl reikia nemažai sezoninių darbuotojų. Atrodytų, jokių problemų. Kreipkis į Darbo biržą ir rinkis.

„Taip ir darome, – tikina ūkininkas. – Deja, rezultatai dažniausiai nuvilia. Toks įspūdis, kad einama tik atbūti nurodytą laiką ir sprukti. Gal ir nenuostabu, tikriausiai norintys dirbti biržoje laiko negaišta, darbą susiranda patys. O likusieji tik vaidina norinčius dirbti, registruojasi dėl lengvatų, socialinės pašalpos, sveikatos draudimo, o kai nebegali išsisukti, imasi laikinų darbų, gauna reikiamą žymą ir atgal į biržą, laukti kitų progų.“ M. Bildžiukas žodžių į vatą nevynioja: „Mes mokame mokesčius, o valdžia juos išdalina bet kam. Dykaduoniai gauna socialines pašalpas ir padirbėja tik pajutę grėsmę išmokų netekti. O ir valdžia rimtai nežiūri į laikinų darbų organizavimą. Kiek kartų teko matyti pakelėse besitrinančius, atseit, kažką tvarkančius, niekieno neprižiūrimus ir niekam neįdomius „darbininkus“. Po tokio „darbo“ kažkam reikės dirbti iš naujo. O kiek dejonių, nusiskundimų, kad už pašalpą reikia atidirbti. Kažkoks iškreiptas požiūris. Juk niekam nekeista, kad algą gauni už darbą, o štai pašalpa turi būti mokama be jokių sąlygų. Dar gerai, kad mūsų rajone neatsiranda tokių, kaip vienas panevėžietis, kiuris Savivaldybę padavė į teismą, nes siūlymą atidirbti už socialinę pašalpą prilygino žmogaus teisių pažeidimui. Žmonės tiesiog nesuinteresuoti dirbti. Štai pas mane Darbo biržos siuntimu dirbo kaimynas. Kalbinau likti pastoviam darbui, siūliau įvairius variantus. „Kam man to reikia, – pasakė žmogus. – Atidirbsiu pas tave, gausiu socialinę pašalpą, dar kokį laikiną darbelį nutversiu, man pakaks.“ Ir jis ne vienas toks. Darbo biržoje ilgiausi ieškančių darbo sąrašai, o realybėje nėra kam dirbti.“

Piktina ūkininką ir socialinės rizikos asmenų lepinimas: „Štai neseniai buvusi Sveikatos apsaugos ministrė kalbėjo apie gydymą nuo alkoholio valstybės lėšomis. Neseniai ir mūsų merė, nuolat kalbanti apie lėšų stygių, paskelbė apie gydymą nuo alkoholio ir aprūpinimą kontraceptinėmis priemonėmis rizikos šeimas. Gal įkvėpta kolegų kitoje Savivaldybėje, dar apmokės naujus dantis? Visai nenustebčiau. Kai išgirdau apie tokią dovaną buvusiai alkoholikei, pagalvojau: „Kai koks nors drąsuolis išgelbės skęstantį, ar išneš iš gaisro, tai gaus padėkos raštą, geriausiu atveju – medalį. O čia, štai, prašom, keturiolika tūkstančių naujiems dantims iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tobula viešųjų ryšių akcija.“

Nuo socialinių reikalų pokalbis nejučia pakrypsta prie kitų skaudulių. Lietuvos valdžia nepakankamai gina ūkininkų interesus , tikina M. Bildžiukas. „Teko lankytis Latvijoje, ten prekiaujama tik latviškais vaisiais. O mes niekaip neįveikiame lenkų konkurencijos. Pikčiausia, kai sužinai, neoficialiai, žinoma, kad tavąją įveikė lenkiška produkcija už didesnę kainą. Kokios povandeninės srovės čia sūkuriuoja? Nesuprantama, kaip atsiranda kažkokie tarpininkai, patys nieko neauginantys ir negaminantys ir laimi konkursus, o mes, augintojai, liekame it musę kandę.

Ne vien sodininkai turi problemų. Norėtųsi aiškumo, kokiu būdu pienas, pusvelčiui superkamas iš ūkininkų, ypač smulkiųjų, iki prekystalių toks brangus atkeliauja. Niekas niekada taip ir nesugebėjo to įtikinamai paaiškinti. O žmonės nuleidžia rankas. Štai pas mane įsidarbino darbšti moteris, dar neseniai laikiusi keturias karves. Dabar jas pardavė, nes supirkėjai kainas sumažino iki juokingų sumų. Kas norės dirbti veltui. Dabar valdžia nutarė imtis kainų reguliavimo, įpareigojo supirkėjus mokėti ne mažiau kaip 16,5 euro cento. Netikiu, kad tai išspręs problemą. Gal kaip tik laimės kaimyninių šalių pienininkai?

Ūkininką stebina griozdiškos tarpininkavimo sistemos. Jau ko verta istorija su produktais varguoliams. Užsakovas viena ministerija, konkursą organizuoja kitos ministerijos agentūra, dar vienas tarpininkas – prekybos įmonė. Rezultatas – dvigubai brangesni produktai, nupirkti iš „savų“. Sveiku protu to suvokti neįmanoma.“

M. Bildžiuką kalbino Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų kovo 30 d. laikraščio „Širvis“  13-ame numeryje. Visuomenėje gajus posakis „prasigėręs kaimas“. Ar tikrai taip yra? Ko gero, yra visko, bet klijuoti etikečių tikrai nereikia. Dažniausias paaiškinimas –...