Užburtas ratas
Asociatyvinė nuotrauka iš bernardinai.lt
Dar viena kraupi tragedija, apie kurią išgirdus sunkiai sekasi užmigti ir galvoje sukasi vienintelis klausimas: „Kodėl?“ Kodėl žmogus nustoja būti žmogumi? Kodėl jam leidžiama prieiti tokią ribą? Kodėl mes esame abejingi matydami šalia bręstančią nelaimę? Visai neseniai Širvintose girtas vairuotojas užmušė paauglį. Ne tik girtas, bet ir neturintis vairuotojo pažymėjimo, viršijęs greitį – visa puokštė nusižengimų. Oi, kiek atsirado mačiusių ir žinojusių, kad jis visada taip važinėjo: neblaivus ir per greitai. Be abejo, kai kurie žinojo, kad ir teisių neturi, bet tik pranešti policijai nebuvo kam. Mes juk ne skundikai: važiuoja, lai važiuoja, galgi viskas baigsis gerai. Nesibaigė. Bet mes juk nekalti, kalta policija, kuri nematė. Ar kas nors padėjo jai pamatyti? Aha, tai gal reikalaukime ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. Nors šiek tiek, nors truputį.
Piktumas ėmė klausantis to nužmogėjusio žmogaus, vaikžudžio, kaimynų: „Seniai žinojome, kad jis geria, smurtauja, kad geruoju tai nesibaigs.“ Ką padarėt, kad tai sustabdytumėte? Pasak žinomo apžvalgininko, Norvegijoje vaikai ne tik būtų paimti iš šeimos, jiems net gimti nebūtų leista, nes kaimynai nebūtų laukę tragedijos, jie būtų nedelsiant pranešę „Barnevernet“ tarnybai. Jie ne skundikai, jie sąmoningi piliečiai, kurie nelaukia, kol bomba sprogs, o imasi priemonių jai nukenksminti. Jei kaimynams būtų rūpėję ne girtuoklio jausmai, o vaikučių gerovė, jie irgi būtų kalbėję ne po tragedijos, o gerokai anksčiau.
Kas toliau? Kaip visada. Žiniasklaida išnarstys šeimos ir visos giminės istorijas, pakalbins kaimynus, giminaičius, visų lygių pareigūnus: nuo šeimą lankiusios socialinės darbuotojos iki Prezidentės ir Premjero. Tai jau ir vyksta. Kalbinami pareigūnai pirštais bado vieni į kitus, lyg darželinukai. Gėda klausytis. Ministrė ir Lietuvos Respublikos Prezidentė inicijuoja dar vienos tarnybos įsteigimą, Premjeras ragina socialinius darbuotojus rizikos šeimas lankyti ir vakarais, ir savaitgaliais. Įdomus siūlymas, tik nelabai įsivaizduoju, kaip jis bus vykdomas. Socialinis darbuotojas ne robotas, jis visą parą nebudės prie probleminės šeimos durų. Kiekvienai rizikos šeimai po du tris socialinius darbuotojus? Nelabai tikėtina, kad socialinės apsaugos ir darbo ministrės siūlomi bendruomeniniai šeimos namai išspręs visas problemas. Juk ne pirmus metus visuose savivaldybėse veikia krizių centrai, turintys vykdyti tokias pačias funkcijas kaip ir naujoji ministrės tarnyba. „Turi, tik realiai nieko nedaro,“ – kerta viena su tokiomis šeimomis nuolat susidurianti labdaros organizacijos darbuotoja. Gal nereikia skubėti skirti milijonų naujam centrui, o efektyviau organizuoti esančio veiklą. Krizių centrai turėtų ne tik būti, bet ir veikti.
Negalima tvirtinti, kad nieko nedaroma padėčiai taisyti. Degalinėse uždrausta prekiauti alkoholiu, neva, išgeriantiems mažiau galimybių alkoholiui įsigyti. Na, prekybos centrai dirba ilgai, nusipirks ten. Degalinės jau seniai naktimis alkoholiu neprekiauja. Tad kažin, ar tas draudimas tikrai turės kažkokios įtakos vartojimo mažėjimui. Naujausias siūlymas – be saiko vartojantiems alkoholį nemokėti socialinių pašalpų. Taip, apmaudu, kai valstybės parama naudojama tik svaigalams. Bet, ar lazda neatsisuks kitu galu? Ar gerti norintis, bet pinigų neturintis, nenueis plėšti senukų, atimti tėvų pensijas, netgi vaikų reikmėms skirtus pinigėlius? Užburtas ratas. Kaip iš jo išeiti? Negi vienintelė išeitis garbios ūkininkės pasiūlymas? Anot jos, nors ir nekrikščioniškai skamba, bet geriausia būtų visus tuos žmogaus vardą praradusius asmenis išvežti į negyvenamą salą, ten juos palikti ir užmiršti apie jų egzistavimą. Tikrai skamba nekaip, bet gi niekas nieko geresnio nebesugalvoja. Savo įnašą padarė ir Sveikatos ministrė. Lyg burtų lazdele pamojus, visi girtuokliai bus priverstinai gydomi ir dar nemokamai. Šviesi ateitis nebe už kalnų. Negi pavyks išsiveržti iš užburto rato? Puiku, lai tai įvyksta. Reikia kažkuo tikėti, kitaip gyvenimas bus visiškai nieko vertas.
Šnekama, kad Norvegijoj labai griežta vaiko teisių apsauga, kuri lietuvaičiams nepatinka. O pas mus palaida bala, yra tokių šeimų, kad net negalvojant reiktų paimt vaikus. O mūsų vaiko teisės laikosi nuomonės, jog kokie tėvai bebūtų, bet savi. Vaikai užaugę, toliau kuria tokias pat šeimas ir taip užburtas ratas. Juk matom kiek šeimų jau karta iš kartos gyvena iš pašalpų ir net nežada kažko keisti. Taigi mažiau gailesčio, nes taip darome meškos paslaugą. Žiauriai atrodo vaikų atėmimas iš šeimos, bet turim suprasti kad daugeliui vaikai ne džiaugsmas ir paguoda, o būdas gauti pajamų girtavimui. O girtoj aplinkoj visos nelaimės.
Būtent iš Norvegijos ir reikia imti pavyzdį. Aš iš gyvenimiškų pavyzdžių, kuriuos mačiau ir matau kaimynystėje visą laiką, galiu pasakyti – girtuoklių šeimose išauga tokie patys ir dar baisesni girtuokliai ir nusikaltėliai, ir dar su pažeista psichika. Išeitis tik viena – kuo anksčiau, be jokių išvedžiojimų, traukti vaiką iš tokios„šeimos“ ir atiduoti globėjams. Valstybė turi užtikrinti vaikams normalias vystymosi sąlygas – VIENAREIKŠMIŠKAI. Su degraduvusiais reikia nesitąsyti iki begalybės, o pasakyti aiškiai ir konkrečiai:„Gersi, nedirbsi – vaikų neturėsi “ Ir viskas. Kitų išeičių nėra. Neturėkime iliuzijų ir gelbėkime nekaltų vaikų sielas, kol laikas.