Naujausios žinios

Uždarytos namuose politiniai pasvarstymai

Renata BOREIKAITĖ

Asociatyvus paveikslėlis. Šaltinis: www.strib.com

Betūnant namuose, esant paskelbtam karantinui, kai jau keliskart sutvarkytos spintos, iškuopti kambariai, perverstos knygos, internete imi ieškoti ko nepametęs ir keista, bet surandi. Aptikau senoką, dar 2013 m. rugpjūty publikuotą Andriaus Navicko, dabartinio Seimo nario, o tuo metu bernardinai.lt redaktoriaus, straipsnį „Apie dvasinės higienos svarbą politikoje“. Suintrigavo pavadinimas, nes dabar asmens higiena ypatingai svarbi, bet straipsnis iš tikrųjų ne apie asmeninę o apie dvasinę politiko higieną. Pagalvojau, ar tik nepasenęs reikalas, dvasinė politiko higiena, politikas turi dvasią?! Na taip, turi, juk visi esame iš to paties molio, visi vienodai ateiname ir išeiname iš šio pasaulio, tad kodėl politikas neturėtų turėti dvasios, o dvasia, kaip žinia, reikia rūpintis ne ką mažiau nei savo kūnu. Esu praktikuojanti katalikė, todėl leisiu sau dėl dvasios ir kūno esamybės nesukti galvos ir neužsiimti įrodinėjimu.

Taigi bent prieš Velykas pagal bažnyčios mokslą tūlas katalikas turi atlikti išpažintį, apsivalyti, atlikti savo dvasinę higieną. Tai kiekvieno iš mūsų asmeninis reikalas ir tikrai ne apie tai aš čia mąstau. Minėtame straipsnyje minima dorovinė tarša – pyktis, melas, neapykanta, kuri užteršia mūsų kasdienybę ir mes prie to priprantame ir nebematome, nebeužuodžiame, o tai sukelia moralinę taršą, net savidestrukciją ir varo daugelį į neviltį, depresiją, nuolatinį burnojimą, kad visi vagys, kad turtingu galima tapti tik nešvariai, kad politikai rūpinasi tik savimi ir t. t. Bet retai kada susimąstome, kad kiekvienas pykčio proveržis, melas, išdavystė, pažado neištesėjimas sukelia ilgalaikius padarinius, kuriuos pamatome tik po tam tikro laiko.

Straipsnio autorius teigia, kad ypač didelis vaidmuo tokioje situacijoje tenka politikams, kurie turėtų laikytis elementarių dvasinės higienos taisyklių, kaip ir eilinis mirtingasis asmens higienos taisyklių. Taigi štai kokias taisykles A. Navickas aptaria. Skaičiau ir lyginau jas su mūsų pirmuoju rajono žmogumi. Tai mano nuomonė, tai mano požiūris į pasaulį, todėl nesakau, kad tai yra tiesa, kad taip yra, tiesiog paprastai žmogiškai, iš to ką matau, ką girdžiu, ką suprantu ar išmąstau. Taigi, pirmoji taisyklė:

„Politikas turi gerbti savo profesiją. Purvas nėra prigimtinė politikos savybė. Ne politika sutepa politikus, bet jie patys, būdami nesąžiningi ir klastingi. Antikos laikais politika buvo garbingiausia profesija. Deja, šiandien politikai lengvai virsta klounais ir žurnalistų, pramogų verslo atstovų marionetėmis. Sunku gerbti tokį politiką, kuris pats savęs negerbia ir dalyvauja abejotinose pramoginėse laidose, kur yra žeminamas, pajuokiamas. Sykiu esame pajuokiami, žeminami ir mes, kuriems jis atstovauja.“

Ir ką jūs į tai? Skaičiau ir mačiau prieš akis mūsų merę visokiose kakadu, visokiose ant bangų ar kokiose kitose laidose, kurių objektyvumas abejotinas, o žanras tikrai ne analitinis. Arba kodėl pakankamai dažnai mūsų rajono vadovas pašiepiamas „Dviračio žiniose“? Na gerai didmiesčių, dar galima suprasti, bet „ant visos Lietuvos“ merą vadinti Živiliuku, mano galva, tai savotiškas pasityčiojimas iš mūsų visų širvintiškių. Kodėl? Ogi kas išsirinko tokį vadą? Mes patys, kaip sakoma, koks vadas, tokia ir kariuomenė. Nesutinku su pasakymu, kad bet koks viešumas yra gėris, kad tai reklama politikui, dėl kurio galima daug ką paaukoti, pasirodyti kvaileliu ar tokiu, kokiu tave televizija padaro. Mano galva, labai teisingai rašoma straipsnyje: „Matome, kad dažnas politikas įsitikinęs, kaip svarbu šmėžuoti televizijos ekrane. <…> Tačiau tai iliuzija, nesveiko politikos supratimo požymis. <…> politikai turi stengtis pelnyti žmonių pagarbą ne lėkštais juokeliais pramoginėse laidose, o tvirta laikysena, principingumu ir sugebėjimu atsispirti pigaus populiarumo pagundai.“

Žinoma, kiekvienas laisvas rinktis tas priemones ir tokį veiksmų planą, kuris atskleidžia jo supratimą apie etiką, dorovę, pagarbą, orumą. Kitaip sakant, žmogus turi turėti kietą stuburą ir būti ištikimu tikrosioms vertybėms. „Įvaizdis trumpai gali padaryti mus galingesnius, tačiau kvaila per gyvenimo jūrą plaukti ant pripučiamo įvaizdžio čiužinio. Jis kažkada vis tiek sprogsta.“

Straipsnio autorius teigia, kad esame pripratę prie tokio politiko įvaizdžio: daug politinės galios, pinigų, leidžiama sau nepaisyti įstatymų, prisikuriama privilegijų sau ir lojaliems, jausmas, kad esi lygesnis už kitus. Nesinori pripažinti, bet ir vėl, tiesa, kad „…daugumai politikų net patogu, kai į politiką žiūrima kaip į rietenas be taisyklių. Galima nepaisyti elementaraus padorumo ir pareikšti, jog esą visi taip daro.“ Bet ar tai pateisinama? Mano galva, toks politikas vertas paniekos, nes jis nesugeba ginti ne savo, bet viešąjį interesą, jog valdžia pirmiausia yra tarnystė, jis nesuvokia, kad politiko vardas įpareigoja būti reiklesniam sau, vengti visokių veiksmų, metančių šešėlį, sukeliančių abejonių. Ar iš tikrųjų tas rūpestis mūsų rajono gyventojais tikras? Ar kartais neatrodo, kad vieni, tylintys ir nesigilinantys į nemokamas dovanas yra kaip avių banda, bet gaunantys ko tik nori, o kiti, kurie bent pabando paprieštarauti, išsakyti savo poziciją, o gal tik mintimis nepritariantys vykdomoms veikloms – lieka paraštėse, sukvailinami, apskundžiami, taip parodant, kad visiems tiems, nepaklusniems, bus mažų mažiausiai nepatogu gyventi, nekalbant apie valdiškų namų dėmesį, sukeltą vietinių panieką. Tikriausiai moteriškei, kuri nesutiko laisva valia vykti į Santaros klinikas dėl koronaviruso ir jos artimiesiems, pasisakiusiems prieš televizijos kameras, atsirūgs toks poelgis, nes, suprask, kaip buvo drįsta pasisakyti prieš merės veiksmus, visa tai pridengiant viešuoju interesu. Aš klystu? Duok Dieve, stebėkime ir pamatysime kaip bus.

Antroji straipsnyje minima taisyklė: „Politikas privalo gerbti visus žmones, taip pat ir savo kolegas. Net ir tuos, kurių nuostatoms nepritaria. Politika negali būti suvokiama kaip karo laukas ar sporto varžybos. Politikai turi varžytis idėjomis, kaip įgyvendinti tą patį tikslą – tobulinti valstybės valdymą. Kai į oponentą pradedama žvelgti kaip į priešą, politika virsta gaidžių peštynėmis. Bėda ta, kad dėl šių peštynių nukenčia ne tik jų dalyviai, bet visa valstybė.“

Perskaičiau ir sakau – tiesiai į dešimtuką. Kaipgi elgiamasi mūsų Taryboje? Ogi pašaipos, menkinimas, sarkazmas, ironija. Opozicija kalta jau pradžioje vien dėl to, kad yra opozicijoje. Ar tai yra protingas rajono vadovo požiūris ir elgesys? Mes mokome savo vaikus, kad negražu tyčiotis, nereikia skriausti silpnesnio, kad patyčios yra negerai. O ką matome Rajono taryboje? Ogi paprastą ir aiškią tiesą – kieno pusėje jėga ir galia, to pusėje ir tiesa. Ar varžomasi Taryboje idėjomis, ar ieškoma bendrų sąlyčio taškų. O kam? Pasakė merė, nusodino išsišokėlį, pavadindama kokiu nesusipratėliu, ir baigta. Tai yra Širvintų demokratijos samprata. Merei labai nepatiko Vilniaus miesto savivaldybės nario A. Bužinsko pasisakymas apie jos elgesį oro uoste, pavadinant tai mužikiškumu. Nebuvau oro uoste, nemačiau, negirdėjau, bet iš to, ką matau per Rajono tarybos posėdžius, galvos neguldyčiau už merę.

Nepagarba rodoma opozicijos nariui vadinant jį menkinančiai, mažybiniu vardu. Galbūt gali susidaryti įspūdis, kad esu opozicionierė, kad nepritariu merei. Esu mąstantis žmogus, matau, kas daroma gerai, ko iš tikrųjų reikia ir kuo galima džiaugtis Širvintose, tačiau negaliu nematyti ir tų dalykų arba pritarti jiems, kaip susidorojama, persekiojami kitaip mąstantys. Blogiausia šioje vietoje, mano galva, kad žmonės yra suskaldyti ir nemokomi kaip sutarti, kaip ieškoti bendrumo gyvenant viename miestelyje, o atvirkščiai, kurstoma neapykanta, nepakantumas kitaip mąstančiam, mokoma tyčiotis arba tai skatinama. Na svetimomis rankomis žarstomos žarijos. O dažniausiai tokioje situacijoje lieka kaltas ar kvailio vietoje tas, kuris žarsto, o ne kuris pakursto, paskatina taip elgtis.

Ar nebūtų vertas pagarbos politikas, negalintis nekęsti kito žmogaus, net jei iš šio plūsta neapykanta ar priešiškumas? Ar nebūtų smagu, kad mūsų mažoji Savivaldybė dirbtų sutartinai? Sakote taip yra? Manau, kad patys suprantate, jog taip nėra. Bažnyčia moko, kad pykčio negalima nugalėti pykčiu, neapykantos negalima ištirpdyti neapykanta. Ir tai yra laiko patvirtinta tiesa. Deja, vis atsiranda tokių, kurie nori šią tiesą iš naujo patikrinti ir įsitikinti. „Sugebėjimas atsitraukti dėl smulkmenų ir išlikti tvirtam pamatiniuose dalykuose – išmintingo politiko bruožas. Politikas privalo įsiklausyti į kitus, stengtis ieškoti kompromisų, tačiau kartu nepainioti, kas yra tikslas, o kas – tik priemonės.“ Tačiau tikslas niekada nepateisina priemonių, „neįmanoma siekti tiesos melu, neįmanoma siekti gėrio, pasitelkus melą ar neapykantą. Trumpalaikė svaigi politinė sėkmė, jei ji pasiekta nederamomis priemonėmis, ilgainiui neišvengiamai virs skaudžia katastrofa. Tai ypač svarbi taisyklė, kurią politikai pernelyg dažnai pamiršta.“

Trečioji taisyklė: „Politinės pareigybės neturi būti svarbiausias politiko tikslas. Tai tėra priemonės, padedančios siekti kitų tikslų. Tikroji pergalė politikoje – žengti dar vieną žingsnį bendrojo gėrio kelyje, o ne padidinti savo politinę įtaką ar susilpninti konkurentus.“

Na kaip buvo Širvintose šios taisyklės laikomasi, puikiai žinome merės pirmosios kadencijos pradžioje, kaip buvo neteisėtai atleisti daugiau kaip dvidešimt darbuotojų. Ar nebuvo tikslas įgavus politinės galios susidoroti, eilinį kartą parodyti, kad visiems – kitaip mąstantiems – baigsis negerai ir priešingai, lojaliems, kurie neturi savo nuomonės arba žino, kokios nuomonės reikia laikytis ir ją demonstruoti, visi keliai atviri, darbo vietos paruoštos. Ar taip turėtų būti? Gyvenome daugiau kaip penkiasdešimt metų tokioje sistemoje ir dabar jau žinome, kuo viskas baigėsi – griūtimi.

„Taigi, jei norime išgydyti deformuotą politiką, turime pradėti nuo kelių, regis, paprastų dvasinės higienos taisyklių, kurių privalo laikytis kiekvienas politikas: gerbk save ir kitus, nedalyvauk ten, kur paniekinamas žmogiškasis orumas, nesvarbu, kuo tai būtų teisinama; rūpinkis savo profesijos prestižu ir prisimink, kad tos pareigos, į kurias esi deleguotas, įpareigoja pasitempti; priimk kitus ne kaip priešus, konkurentus, bet diskusijos dalyvius, bendražygius, kuriuos, nepaisant visų skirtumų, jungia prievolė spręsti tą patį uždavinį; nederamos priemonės subjauroja tikslą, todėl visada rūpinkis ne tik tuo, ką darai, bet ir kaip tai darai; savo veikloje siek tiesos ir teisingumo, nes tai, o ne politinės pareigos ar reitingai yra tikrosios stiprybės versmė.“

Paskutinioji taisyklė:„…turime tiesti tiltus, o ne statyti barikadas. Politikui privalu įsiklausyti į kitų poreikius ir nuomonę, ieškoti to, kas jungia, o ne skiria, ir siekti sutarimo, išliekant nepajudinamam pamatiniuose dalykuose.“

Tikiu, kad to pasiekti tikrai galima, ir dar labiau esu įsitikinusi, kad tai padaryti galima ir Širvintose, tereikia pradėti, tereikia norėti. Sutinku, kad pradžia buvo nesklandi, kad klaidų padaryta, tačiau tai pripažindamas parodai ne silpnumą, o savo augimą, gebėjimą reflektuoti ir įvertinti, mokytis ir nekartoti klaidų.

„Naivu tikėti, kad išvardytų taisyklių paisymas gali iš esmės pakeisti politinį gyvenimą? Aišku, galima viską palikti, kaip yra, ar manyti, jog svarbiausia, kad politinė valdžia atitektų „tiems, kam reikia“, tačiau įdėmiau apsidairykime – negi iš tiesų mus tenkina tai, kur politika be taisyklių atvedė?

Regis, trūksta tiek nedaug. Paprasto apsisprendimo gerbti save ir kitus, drąsos kovoti už tai, kuo tiki, ir kartu meilės ir atjautos esantiems šalia – tiek bendražygiams, tiek tos pačios Tėvynės vaikams.

Bloga žinia ta, jog kiekvienas apsispręsti turime patys.

Gera žinia – jei iš tiesų apsispręsime gyventi kitaip, o ne tik pasakosime, kaip tai svarbu, – pasaulis neišvengiamai pradės keistis, ir net Piktasis, kuris norėtų, kad priprastume prie purvo ir paskelbtume purvyną savo tikraisiais namais, bus bejėgis“, – savo straipsnį baigia A. Navickas.

Ką jau čia ir bepridursi? Baigsis karantinas, sako, kad gyvenimas pasikeis, kad nebus taip, kaip buvo iki jo, na tikėkimės, kad iš tikrųjų šis sukrėtimas į gera ir kad mūsų rajono politinis gyvenimas ims keistis. Juk sunku žengti tik pirmą žingsnį.

(A. Navicko straipsnis parengtas pagal knygą „Laiškai plaukiantiems prieš srovę“, Vilnius, 2011. Bernardinai.lt)

1 Comment on Uždarytos namuose politiniai pasvarstymai

  1. Puikūs pastebėjimai ir originalus straipsnis tikrai vertas dėmesio. Ačiū kad suradot.

Komentuoti: Juoko ona Atšaukti atsakymą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*