Naujausios žinios

Vaikų dienos centras – ne labdaros valgykla

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 5 d. laikraščio „Širvis“ 27-ame šių metų numeryje.

Ar pirktumėte televizorių, jei jis būtų gražaus dizaino, bet neatliktų pagrindinių savo funkcijų – nerodytų vaizdo ir neskleistų garso?

Manau daugelis atsakytų – NE. Kodėl tuomet valstybė moka tiems, kurie neatlieka jiems pavestų funkcijų?

Vaikų dienos centrai – tai įstaigos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamos iš mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigų. Šios įstaigos gauna lėšas veiklai teikdamos projektus, kuriuose nurodo, kokius materialiuosius ir žmogiškuosius resursus turi darbui su vaikais ir su socialiai pažeidžiamomis bei rizikos šeimomis. Vaikų dienos centrų pagrindiniai tikslai panašūs. „Soto“ vaikų dienos centras įvardina tokį tikslą: „teikti dienos socialinės priežiūros, įvairiapuses socialines ir ugdymo paslaugas vaikui ir jo šeimos nariams, padėti vaikui adaptuotis šeimoje bei visuomenėje, taikant kompleksinio darbo su jais modelius.“ Šiam tikslui pasiekti centrai turi atlikti šias pagrindines funkcijas: suteikti vaikams pozityvios ir įvairiapusės socializacijos galimybes, organizuoti vaikų užimtumą, socialinę – ugdomąją veiklą, atsižvelgiant į jų poreikius ir interesus; stiprinti pagalbos tinklą ir vykdyti kompleksinę intervenciją į sunkumus ir krizes išgyvenančias šeimas. Pagal iškeliamus tikslus bei funkcijas vaikų dienos centrai nėra labdaros valgyklos. Net bendri pietūs yra vienas iš praktinių ugdymo metodų, kuriuo galima išmokyti pasigaminti valgį, susipažinti su įvairių šalių tradiciniais patiekalais, išmokti elgesio prie stalo etiketo bei socialinių buityje svarbių įgūdžių.

Visi centrai, teikdami paraiškas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai finansavimui gauti, pagrindžia, kad turi užimtumo programas, neformalaus ugdymo planus, renginių, švenčių, išvykų bei stovyklų planus bei specialistų ir savanorių tiems planams bei idėjoms įgyvendinti. Nuo praėjusių metų vaikų dienos centrai gauna iki 14 500 Eur per metus, iš kurių didžiausią dalį lėšų gali skirti centre dirbančių specialistų atlyginimams. Vileikiškių kaimo vaikų dienos centras gavo maksimalią sumą – 14 500 eurų.

Bet ar visi vaikų dienos centrų projektų vykdytojai atsakingai žiūri į savo veiklą? Birželio 19 dienos įvykis, atsitikęs Vileikiškių kaime, parodė, kad ne.

Deklaruojama vienaip – dirbama kitaip

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktais duomenimis, Vileikiškių vaikų dienos centras deklaruoja 4 darbuotojus: socialinis darbuotojas, neformaliojo ugdymo vadovė, projekto vadovas ir finansininkas. „Kovo mėnesį Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tikrino Širvintų r. Vileikiškių vaikų dienos centro „Lašelis“ darbuotojų kompetenciją. Patikrinimo metu nustatyta, kad darbuotojai neturi reikiamo profesinio išsilavinimo, tačiau turi ilgametę patirtį darbui su vaikais ir išklausytus ministerijos ir nevyriausybinių organizacijų kursus darbui su vaikais. Atkreipiame dėmesį, kad socialinės apsaugos ir darbo ministro pasirašytos rekomendacijos vaikų dienos centro veiklai yra rekomendacinio, ne privalomojo pobūdžio“, – rašoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakyme į raštišką paklausimą.

Socialinio darbuotojo deklaruojamas darbo laikas – 80 valandų per mėnesį, t. y. centre jis turėtų dirbti penkias dienas po keturias valandas per savaitę. Deklaruojamas šios pareigybės darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, 406,66 Eur per mėnesį. Bet deklaruojamos darbo valandos visiškai neatitinka realiai išdirbtų. Pakalbinus kelis tėvus, kurių vaikai lanko Vileikiškių vaikų dienos centrą, išgirdome, kad centras iki nelaimės dirbo tik keturias dienas per savaitę, pirmadieniais–ketvirtadieniais. Penktadieniais, šeštadieniais, sekmadieniais centras jokios veiklos nevykdė. Be to, visi pašnekovai tvirtino, kad darbuotojai atsakingi už vaikus dirbo po vieną: dvi dienas per savaitę vaikus užėmė socialinė darbuotoja, o dvi – neformaliojo ugdymo vadovė, ir darbo laikas buvo nuo 14 iki 17 val., o kartais dar trumpiau. Pašnekovų teigimu, socialinė darbuotoja nevykdė jokio socialinio darbo su šeimomis. Atsižvelgdami į kalbintų vileikiškiečių liudijimus, paskaičiavome, kad socialinio darbuotojo faktinis darbo laikas per mėnesį yra ne didesnis nei 25 val. per mėnesį. Vadinasi, mokesčių mokėtojai už 1 valandą šiai pareigybei, kurioje įdarbintas asmuo be atitinkamos kvalifikacijos, moka apie 16 eurų! Tuo tarpu tokį pat darbo krūvį (deklaruojama 50 val. per mėnesį) atidirbanti neformaliojo ugdymo vadovė tegauna 171,84 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių. Projekto vadovui ir finansininkui vaikų dienos centre už 20 darbo valandų per mėnesį mokama 146,80 eurų neatskaičius mokesčių.

Derėtų paminėti, kad tokį pat paklausimą dėl pareigybių darbo užmokesčio ir deklaruojamų darbo valandų išsiuntėme Vielikiškių kaimo bendruomenės pirmininkui, Širvintų rajono savivaldybės tarybos nariui, projekto vadovui, verslininkui Zenonui Miseliui, kuris atsisakė pateikti šią informaciją, teigdamas, kad informacija konfidenciali.

Svarbu ir tai, kad Vileikiškių kaimo bendruomenės vaikų dienos centro darbo laikas ir atsakingo už centro veiklą asmens kontaktai viešai neskelbiami ir darbo vietoje niekur neiškabinti.

Tarybos narys Zenonas Miselis: „Ta mergaitė iš normalios šeimos, (…) o berniukas iš truputį sudėtingesnės šeimos…“

Priminsime, kad birželio 19 dieną, pirmadienį, apie 16 val. Vileikiškių vaikų dienos centre darbo metu 12-metė bendraamžiui peiliuku perpjovė nosį ir lūpą. Berniukui centre nebuvo suteikta pirmoji pagalba ir nebuvo kviečiami medikai. Įvykio liudininkai – vaikai – iškvietė nukentėjusiojo mamą, kuri išsivedė kraujuojantį vaiką namo. Tik operatyviai ir profesionaliai sureagavusios į gautą signalą iš pašalinių asmenų Širvintų r. savivaldybės vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėjos Giedrės Vaičiūnienės dėka berniukui ir šeimai buvo suteikta pagalba. Berniukui Vilniaus Santaros klinikose penkiomis siūlėmis susiūta pjautinė žaizda.

Zenonas Miselis nuo komentarų „Širvio“ redakcijai susilaikė, bet išsakęs savo nuomonę apie incidentą „Delfi“ žurnalistui tiesiog pribloškė. „Ta mergaitė iš normalios šeimos, tėvai dirbantys, viskas tvarkoje, o berniukas iš truputį sudėtingesnės šeimos, jis hyperaktyvus, šiek tiek problematiškas, kiek aš žinau, iš tėvų vaikai buvo vieną kartą paimti, paskui sugrąžinti…“, – „delfi.lt“ žurnalistui Mindaugui Jackevičiui aiškino jis. Perskaičius tokį paaiškinimą, peršasi išvada, kad ne visi vaikai verti būtinosios pagalbos ir ne visi verti dėmesio ir palaikymo. O jei būtų atvirkščiai ir berniukas iš sudėtingos šeimos būtų peiliu sužalojęs mergaitę? Dabar belieka spėlioti, kodėl Vileikiškių vaikų dienos centro darbuotoja N. Čaikauskienė ir I. Savlevičienė nusprendė, kad sužalotam berniukui jokios pagalbos nereikia. Tik vertėtų paminėti, kad sužalojimus padarė I. Savlevičienės artima giminaitė.

Deja, tiek Z. Miselis, kuris atsakingas už šio projekto sklandų vykdymą, tiek, sprendžiant iš interviu televizijai, I. Savlevičienė užmiršo pagrindinę vaikų dienos centrų misiją – „Negalima smerkti, reikia padėti ir suprasti“.

Nustebino ir sprendimų priėmimo operatyvumas, įvykus incidentui. „Aš, kaip bendruomenės pirmininkas, buvau informuotas ir jau ruošėmės skambinti vaikų teisėms, Širvintų administracijai, tačiau ji pati [A. Bagočiūnienė – red. pastaba] greitai visus apskambino ir mums, ruošiantis skambinti, atvažiavo Vaiko teisės, policija. Galbūt padarėme nusižengimą, kad laiku nesikreipėme, nespėjome, ji operatyviai sudirbo už mus“, – portalui „Delfi“ dėstė bendruomenės pirmininkas. Tuo tarpu praėjus pusantros valandos nuo atsitikusios nelaimės, vaiko teisių apsaugos tarnyba iš Vaikų dienos centro ar Vileikiškių kaimo bendruomenės vadovo jokio pranešimo nebuvo sulaukusi. Taigi 1,5 valandos tarpas minimas kaip operatyvus reagavimas.

Socialinės apsaugos ministerija puikiai paaiškino, kaip turi elgtis asmuo, pamatęs kažką panašaus į aptariamą įvykį: „Kiekvienas žmogus (ir juridinis asmuo), matantis, įtariantis ar turintis informacijos apie suaugusiųjų ar bendraamžių skriaudžiamą, pagalbos prašantį, elgetaujantį, valkataujantį, vartojantį alkoholį, psichiką veikiančias medžiagas vaiką, privalo nedelsdamas pranešti apie tai policijai, to miesto ar rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ar kitai kompetentingai institucijai. Apie vaikų galimą nepriežiūrą, smurtą prieš vaikus ir saugios bei sveikos aplinkos jiems neužtikrinimą būtina pranešti (telefonu, elektroniniu laišku, paštu ar nuvykus) visų pirma vietos savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ar policijai (ypač skubiais atvejais, kai vaiko sveikatai ar gyvybei gresia pavojus, po Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbo valandų, savaitgaliais ir švenčių dienomis).“ Taip turėjo elgtis centro darbuotoja N. Čaikauskienė, kuri ir rado sužeistą berniuką. Jei ji to nepadarė dėl išgąsčio ar kompetencijos stokos, taip turėjo pasielgti centro vadove įvardinama Irena Savlevičienė, kuri duodama interviu teigė, kad po įvykio iš karto atvyko į nukentėjusio vaiko namus. Deja, nė viena iš jų šios pareigos neatliko.

I.Savlevičienė, turinti ne vienerių metų patirtį šiame darbe, privalėjo žinoti, kad socialinės rizikos šeimos tėvai ne visuomet priima adekvačius sprendimus, todėl joms ir teikiamos socialinės paslaugos. Juolab, I. Savlevičienės teigimu, berniuko motina „…buvo išgėrusi, prašė nekviesti“ [nekviesti medikų – red. pastaba], tai vaiko teisėms ar medikams pranešti buvo ne tik kaip centro darbuotojos, bet ir piliečio pareiga.

Berniuko motina Rasa tikino, kad tą dieną buvo blaivi, tik iš išgąsčio smarkiai šoktelėjo spaudimas. Tą patį telefonu patvirtino ir Širvintų r. savivaldybės Vaiko teisių apsaugos poskyrio darbuotojai. Berniuko motina taip pat patvirtino, kad ne tik žodžiais, bet ir veiksmais nukentėjęs vaikas pirmomis dienomis po įvykio buvo jau pasmerktas, net nesulaukus darbo grupės išvadų. Jau trečiadienį, birželio 21 d., po televizijų lankymosi berniuko namuose, vaiko į centrą vadovė Irena Savlevičienė nebeįleido ir dar pranešė, kad vaikas negalės vykti į taip lauktą vasaros stovyklą ir žygį su baidarėmis. Mergaitė, kuri griebėsi peiliuko ir sužalojo berniuką, į centrą ėjo jau kitą dieną po įvykio. Deja, bet tokioje įstaigoje, kurioje vaikui turi būti padedama integruotis į visuomenę, taikomi dvigubi standartai ir pabrėžiamas „normalių“ ir „nenormalių“ šeimų skirstymas.

Nuspręsta teikti pagalbą abiem vaikams

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos žiniomis, birželio 20 d. vykusiame pasitarime dalyvavo vaikų dienos centro kolektyvas, vicemerė Irena Vasiliauskienė, Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėja Giedrė Vaičiūnienė, Švietimo skyriaus psichologė Olga Gerviatovič. Pasitarime priimtas sprendimas abiem vaikams, nuo birželio 21 d. tris dienas (pagal poreikį) teikti psichologinę pagalbą, jei reikalinga – ją tęsti.

Mokykla, kurioje mokosi abu vaikai, ministeriją telefonu informavo, kad nusiskundimų dėl mergaitės elgesio neturi, dėl tėvų valdžios įgyvendinimo – taip pat. „Šeima rajone gyvena keletą metų, tėvai abu dirbantys. Birželio 20 d. Širvintų rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja ne kartą bendravo su abiejų vaikų tėvais. Jos žiniomis, mergaitės tėvai įsipareigojo apmokėti berniuko gydymo išlaidas.“ – teigiama Socialinės apsaugos ministerijos atsakyme į paklausimą raštu.

Pasiteiravome motinos, ar jai buvo kompensuotos lėšos už pirktus vaistus, atsakė, kad jokios pagalbos iki šiol nesulaukė.

Kadangi Ministerija vaikų dienos centrams teikia tik rekomendacijas, kurios neprivalomos, paklausėme Lietuvos vaikų dienos centrų asociacijos pirmininko Hario Urvinio, kas gi atsakingas už vaiko saugumą vaikų dienos centruose.

„Jūsų pasakojamu atveju, centro darbuotojai atsakingi už vaiką. Jie negalėjo sužaloto vaiko išleisti namo. Turėjo kviesti medikus, o jei sužalojimai padaryti kito vaiko ir dar peiliu, net policiją. Vaikų dienos centro darbuotojai turi laikytis tokių pat taisyklių kaip mokykloje ar darželyje. Jie atsakingi už vaikų saugumą ir patys turi laikytis darbo drausmės reikalavimų,“ – pakalbintas telefonu kalbėjo H. Urvinis. Paklaustas, ar yra buvę seminarų, kurių metų aiškino apie darbuotojų atsakomybes už vaiką, Vaikų dienos centrų asociacijos primininkas atsakė, kad ne, bet įvykis parodė, kad ateityje tokį reikėtų organizuoti.

Šiam įvykiui tirti sudaryta darbo grupė, kurios vadovė – Irena Vasiliauskienė, Tarybos daugumos atstovė. Paklausus Tarybos mažumos atstovų, ar jie buvo kviesti į tokią darbo grupę, atsakė, kad „ne“. Darbo grupę sudaro vicemerė Irena Vasiliauskienė, Vaiko teisių apsaugos poskyrio vedėja Giedrė Vaičiūnienė, Švietimo skyriaus psichologė Olga Gerviatovič. „Širvio“ „Facebook“ paskyroje po Mindaugo Jackevičiaus straipsniu apie įvykį Vileikiškiuose pakomentavo ne vienas vaikų dienos centrą nuo pat įsikūrimo lankęs ir jau suaugęs vileikiškietis. Bet vienas komentaras labiausiai atspindi tai, kokį centrą lankė ir kokį prisimena 21 metų Ingrida Paciūnaitė:

„Vaikams trūksta veiklos, mano manymu. Kai kiekvieną valandą vykdavo tam tikras užsiėmimas, tai ir mažiau tokių dalykų būdavo. O kai vaikai skirstomi kur iš „geros“ šeimos, kur „blogos“, tai kaip jiems augti pilnaverčiais. Tuo ir išsiskyrė mūsų vaikų centras, kad jis nesluoksniavo vaikų ir jų neskirstė pagal šeimas. Viliuosi, kad „nurašomi“ vaikai atras savo kelią ir parodys, kad ir socialinės rizikos šeimose gali užaugti pilnavertis žmogus.“

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*