Naujausios žinios

100 dienų Taryboje: džiaugsmai ir skauduliai

Laura Kirtiklienė

Baigiame paskutiniąją spalio 27 d. „Širvio“ redakcijos suorganizuotos atviros diskusijos Širvintų rajono savivaldybės tarybos politikams dalį. Primename, kad į diskusiją buvo kviečiami visi partijų atstovai, dirbantys Taryboje, tačiau dalyvavo tik socialdemokratų partijos atstovas Andrius Jozonis, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) narys Kęstutis Pakalnis ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Vytas Šimonėlis. Diskusiją vedė Kupiškio rajono laikraščio „Kupiškėnų mintys“ direktorė-redaktorė Nida Šulcienė. Politikai pasidalino per 100 dienų Taryboje nuveiktais darbais ir skauduliais, savo lūkesčiais.

Mielieji skaitytojai, kviečiame sužinoti politikų nuomonę diskusijos klausimu:

Nida Šulcienė: Kiekvienas esate jau nebe naujokas Taryboje. Ėjote į Tarybą, kažką žadėjote rinkėjams. Nors sako, vienas lauke ne karys, bet praėjo 100 dienų,  ką jūs kiekvienas konkrečiai jau padarėte ir dėl ko labiausiai skauda širdį, kad bus sudėtinga padaryti, galbūt visai nepavyks? Kuo galite pasidžiaugti, kad kažką pasiekėte?

Kęstutis Pakalnis: Didžiausias skaudulys, kad mūsų rajonas statomas aukštyn kojomis, vyksta didžiausios intrigos, supriešinamos bendruomenės. Tai didžiausias skaudulys kiekvienam iš mūsų. Turime stiprių bendruomenių narių, pirmininkų. Net jie yra supriešinami nekalbant apie savivaldos žmones, kurie dirba Savivaldybėje. Įsivaizduokite, Savivaldybės darbuotojas, tarnautojas bijo kalbėtis su bendruomenės nariu, gal net su savo kaimynu, priklausančiu kitai partijai. Nežinau, koks dar gali būti didesnis skaudulys. Tai labiausiai skaudina. O ką pasisekė pasiekti – mūsų matomumas, viešumas apie tai kalbėti.  Be jokios abejonės norėtume prisidėti prie gerų, protingų iniciatyvų, norėtume galbūt kartais ir patarti. Bet turbūt mūsų žodis nereikalingas. Jeigu mes išreiškiame vieną mintį, ji paneigiama, savaip interpretuojama.

Nida Šulcienė: Ar kreipėsi asmeniškai į Jus rinkėjai.

Kęstutis Pakalnis: Taip. Be jokios abejonės. Nėra dienos ar vakaro, kad nesikreiptų.

Nida Šulcienė: Ar galite jiems kažkuo konkrečiai pagelbėti?

Kęstutis Pakalnis: Man yra tekę dirbti vadovaujamą darbą ir daugeliui žmonių, kokių 50 proc., reikalingiausia pagalba – nuoširdus pokalbis. Žmogui, kuriam labiausiai reikalinga pagalba, kuris vargsta, jis rečiausiai ateina.  Jeigu asmeniškai galiu padėti, tai stengiuosi padaryti, kiek nuo manęs, kaip žmogaus, Tarybos nario, verslininko, priklauso. Aš stengiuosi padėti.

Vytas Šimonėlis: Mano, kaip čia gyvenančio, savivaldos žmogaus noras, kad bendruomenė, kad valdžia esame mes. Mes, kurie gyvename čia kiekvieną dieną, kurie susitinkame gatvėje, turguje, darbe,  šventėje. Ir mūsų didžiausias reikalas, kad iš savo tarpo pastebėtume žmones, kurie yra lyderiai, kurie yra verti šiek tiek pakylėti ir pastūmėti į priekį, kad jie imtųsi spręsti mūsų bendruomenės reikalų. Viešieji ryšiai padaromi greitai per asmeninį laikraštį arba per jį greitai skleidžiama netiesa, arba manipuliuojama informacija.

Kai aš išėjau 2007 m., dar projektai [europiniai – red. pastaba] sukosi ketverius metus. Tie, kurie buvo sumanyti, išmąstyti, jie buvo įgyvendinti. Aš dabar dirbu agentūroje, esu atsakingas už projektų įgyvendinimą (dabar turiu 10–12 projektų per visą Lietuvą). Aš dirbu su įvairiomis įstaigomis: su viešosiomis, savivaldybėmis, administracijomis, su parapijomis, ir matau, kad projektus įgyvendina per 27–47 mėnesius. Viskas užima laiko.

Dabar tik prasidėjo 100 dienų. Viskas „važiuoja“, kaip sakau, kas buvo. Dar merė nebuvo išrinkta, o ji jau atidarė atliekų tvarkymo aikštelę Šniponyse [aikštelė buvo įrengta buvusio mero V. Jasiukevičiaus kadencijos metu – red. pastaba]. Na, paradoksai, humoras ar cirkas? Nežinau, kaip čia pavadinti. Čia yra žmogaus noras viešai rodytis. Bet nemanau, kad jis yra mūsų žmogus, kad jam labiausiai rūpi tie žmonės, kurie čia gyvena. Aš jau kovo mėnesį sakiau, blogai, kad nėra konkurencijos. Aš laukiu žmogaus, kuris ateitų. Jei būtų ir ne iš mūsų partijos, aš jam paspausiu ranką, padėsiu, kuo galėsiu.  Mano noras, kad turėtume tikrą žmogų, kuriuo galėtume pasitikėti, kuris mus jungtų bendram tikslui.  Aš dabar neinu į Savivaldybę, į Kultūros centrą, nes mano buvimas, žmonių šnekinimas užtrauks jiems nemalonę.

Nida Šulcienė: O ryšys su paprastais rinkėjais?

Vytas Šimonėlis: Vyksta.  Aš turiu problemą, aš pamirštu žmonių veidus. Žinau, kad kažkur matytas, bet nežinau kur ir kada. Labai daug žmonių prabėgo per mano darbą. Aš džiaugiuosi, kai žmonės sustoja, kai sveikinasi, kai kalbina.Tai yra didžiausias bendravimo džiaugsmas. Dirbdamas savo sūnaus sodyboje, darbo nepadarau, nes prakalbu su žmonėmis po pusę dienos. Bet aš džiaugiuosi. Dešimt–penkiolika metų nesu matęs tų žmonių.

Nida Šulcienė: Vadinasi esate matomi, bendraujate su žmonėmis.

Vytas Šimonėlis: Taip. Dabar yra tikslas, kad kiekviena valdžia dirbtų savo darbą. Meras – savo, kontrolierė – savo, Taryba – savo, spauda – savo darbą. Jeigu mes nubalsavome, tegu paklausia mūsų, kodėl. Dabar mes jeigu nebalsuojame, mes pasakome, kodėl nebalsuojame. Pavyzdžiui, jeigu matome, kad kažkas negerai: slepiama informacija, neapsvarstytas klausimas, tada mes kartais susilaikome.

Mes dirbame savo darbą, kiek galime dirbti. Valdžios tyrimo principas būtinas. Šiandien mūsų balsai į dangų neina, sprendimai pagal mūsų balsus nepriimami. Juokingiausia, kad daug kas paremta paskalų lygiu: tas nebus, to negalima prileisti. Pavyzdžiui, kaip buvo suformuota Etikos komisija: iš partijų – po vieną, pagal mūsų reglamentą galėjo siųsti seniūnai.  Darbo partijos seniūnai pasiūlė kandidatus. Kuris nenubalsavo per pirmąjį Etikos komisijos posėdį, buvo išvarytas ir kitu pakeistas.  Etikos komisija kam yra skirta? Etikos komisija neskirta žmogui niurkyti, o pasakyti, kad tu elgiesi neteisingai,  turi atsiprašyti, kad padarei kažką negero ir baigiame šitą reikalą. Dabar mes rodome prastą kultūrą ir  prastą organizacijos kultūrą. O dabar tie žmonės, kurie eina tuntais iš paskos, aš juos suprantu: jie eina dėl darbo, dėl atlyginimo, dėl galimybės greitai palypėti aukštyn. Jie vis tiek liks paviršiuje, nes nieko amžino nėra. Viskas atsisuka antru lazdos galu.

Aš esu už vertybes, už ėjimą į priekį kitais metodais. Ne šitokiais.

Andrius Jozonis: Vieną konkretų darbą pavyko kartu nuveikti – tai išsaugoti Kultūros centro direktorių E. Druskiną.

Nida Šulcienė: Juk neišsaugojote.

Andrius Jozonis: Taryba išsaugojo, o kai teises perėmė merė, buvo kitokia situacija. Šiandien matome, kad mūsų sprendimas buvo geras, nes jis [E. Druskinas – red. pastaba] teismą laimėjo.

Didžiausias skaudulys – negali padėti žmonėms, kurie prašo pagalbos. Ką matome iš valdančiosios daugumos: jei pasakysi „Taip“, specialiai bus sakoma „Ne“. Šiandien jau kalbėjome, kad prioritetai keistai priimami.

2011 m., kai pirmą kartą patekau į Tarybą, tapau mero pavaduotoju, atėjome į Savivaldybę kriziniu laikotarpiu. Prieš tai Savivaldybė turėjo didesnį biudžetą (70 mln. Lt), bet buvo sumažintas. Per tuos ketverius metus nebuvo atvejo, kad mokytojai eitų nemokamų atostogų.  Šiandien mes matome tokį atvejį, kad dviejų mokyklų mokytojai turės eiti nemokamų atostogų. O kaikurių mokyklų direktoriai gaus padidintus atlyginimus, nors visų mokyklų 7 proc. mokinio krepšelio lėšų galima perskirstyti, kad tokia situacija neatsitiktų: kai vieni turi eiti nemokamų atostogų, o kiti gyvena, kaip   inkstas taukuose.

Žmonės kreipiasi pagalbos. Ypatingai, kai Tarybai pateikiami klausimai. Vienas iš tokių klausimų buvo Viešosios bibliotekos naikinimo, menkinimo, pažeminimo. Panaši situacija buvo sovietmečiu, su knygnešiais. Už lietuviško žodžio perdavimą jie buvo naikinami. Deja, žmonėms padėti negalėjome. Naikina bibliotekas ir tai [biudžeto lėšas – red. pastaba] atiduoda viešiesiems ryšiams, renginiams, pompastikai. Aš galvoju, kad prioritetus reiktų kitaip sudėlioti. Biblioteka, žodis, kultūra svarbūs kiekviename kaime.

Nida Šulcienė: Ačiū, kad atėjote, išsakėte savo nuomones. Bus malonu perduoti skaitytojui, ką galvojate, ką mąstote. Galbūt taps tradicija vėl susitikti ir pasikalbėti.

Diskusijos vaizdo medžiagą rasite čia.

1 Comment on 100 dienų Taryboje: džiaugsmai ir skauduliai

  1. Ačiū. Labai svarbu išgirsti kitą nuomonę, o ne brukamą popieriniame vieninteliame leidinyje. Norėčiau ir ateityje skaityti tokius interviu su opozicijos nariais. Nes pozicija mano nuomone nevisada teikia objektyvią informaciją.

Komentuoti: Akvile Atšaukti atsakymą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*