Naujausios žinios

Valio! Valio! Valio!

Nomedos Drazdienės piešinys

Sveikinu, sveikinu, sveikinu, mano brangieji! Žinoma, su Kovo 11-ąja, bet ne tik. Didžiausia šventė ant mūsų karalystės nusileido (ir tikėtina, su Aukščiausiojo palaima, nes visa valdžia nuo tenai mums skirta). Jūs tik pamąstykite, juk ne kasdien taip nutinka, mūsų valdovė skaisčiausioji su mumis dar bus bent jau ketverius metelius. Ar galėjome tikėtis didesnės palaimos ir dovanos iš dangaus. Vis tik buvau ašai teisus ir labai tuo džiaugiuosi. Neveltui mano patarimai ketvertą metelių skriejo į visas puses, bet ypač link valdovės karalystės (stengiausi kad vėjas į tą pusę kryptų). Ir va, koks lauktas, bet netikėtas trinktelėjimas iš giedro dangaus. Triuškinančiai mūsų skaidriausioji prasiveržė pro nelabai jau ir vykusiai, reikia pasakyti, suręstas barikadas. Vieni vienaip bandė užkirsti kelią, kiti kitaip pagalius į ratus jajai kaišiojo, bet ji, kaip tankas, prasiveržė. Oi, gal nelabai čia vykęs būtų palyginimas mūsų valdovytei, bet kad jau taip maža nepasirodytų, paliksiu. Taigi va, kokios naujienos ant mūsų visų. Džiaugsmas širdyje, saulė akyse, o krūtinė pilna pavasario dainų: „Pirmyn, vergai, nužemintieji…“ Na gal irgi netokią reiktų uždainuoti, bet kad niekas ant liežuvio nenutūpė, tai tiks ir tokia.

Bet sakau, ašai, kad mes ir ant visos savo valstybės Lietuvėlės gerai driokstelėjom, parodėm, kad ne iš kelmo spirti, bet iš molio drėbti. Su tokiais didmiesčiais kaip Kaunas, Druskininkai koja kojon žengėm: jie išsirinko iš pirmo turo, ir mes. Tik, kad jie va tokius vyriokus, o mes – gražuolę gražiausiąją, valdovę skaisčiausiąją, Vasilisą nuostabiausiąją… Jaučiu, kad man kažkaip šiandieną su palyginimais nepalyginamai sekasi. Tai vis iš to džiaugsmo ir neįtikėtinumo, kad mes tai padarėme. Sakau, va dabar mums galės pavydėti visas pasaulis. Juk daugelis norėtų tokio gyvenimo, kokį mes turėjome ir kokį dar turėsime bent jau ketverius metukus: miestas gražėja, gėlės dar nežydi, bet tuoj ims žydėti, baseine vanduo jau teliuškuojasi, estrados ant vandens koncertų laukia ir lankytojus kviečia, stadione norinčių varžytis eilės stovi, Jaunimo sode jaunimo nors vežimu vežk, žodžiu, visiems pavyduoliams riebią špygą galime drąsiai parodyti ir didžiuodamiesi pasakyti – mes nusipelnėme geriausio.

Vat jums priešai ir pavyduoliai, tylėsite dabar dantis sukandę ir cyptelti nedrįsite, juk tokia jėga, tokia siena už mūsų valdovės stovi, cieli tūkstančiai rinkėjų, tereikės jajai kurį išsišokėlį į vietą pastatyti (gal ir kampan), šimtai atsiras savanorių tai padaryti. Ne juokas jums, ašai galvoju. Ech, ir kam tie rinkimai bus bereikalingi po ketverių metelių, nebent tik pasirodyti pasauliui, kad mūsų valdovei ir pirmo turo nereikės, iš karto šimtu procentu iš šimto, na nebent koks atėjūnas nesusipratėlis vieną biuletenį sugadins, išrinksime jąją amžiams. Ot gyvensime, net jau dabar nebežinau apie ką pasvajoti, jau kad daug visko turime, o ko dar širdis gali begeisti? Nebesu – g a l v o j u . Atrodo, ir ko tik nėra mūsuose: ir bankų skyrių jau nebėra, ir mokyklų jau mąžta, ir teismo sako nebus, ir ligoninei grėsmė išnykti, o ir žmonių vis mažyn, atrodo, kad vėl kažkaip ne taip galvoju. Reikės pasiieškoti kokios įstaigos, kur galvas patvarko, nes iš to neišpasakyto džiaugsmo dėl mūsų skaidriausiosios laimėjimų kažkokie trukdžiai ėmėsi dėtis, jaučiu, kad ne ta sakau, ką reikia, o kitaip nesigauna.

Bet dar džiugu ir dėl to, kad mūsų valdovės svita padidėjo, gausesnis būrys – didesni darbai, didesni darbai – daugiau pinigų, daugiau pinigų – visiems gyventi geriau, visiems gyventi geriau – balsuojam kaip reikia ir taip toliau, ir panašiai, tokia pasakaitė be galo. Net sapne nesapnavau, kad taip gerai gyvensim, oi kad sveikatėlės Dievulis duotų, kad tik akys matytų skaidriausios mūsų valdovės žygdarbius ir kad taip sakant, burna neišdžiūtų josios nuostabius darbus skelbti.

Užuojauta belieka tik išreikšti mūsų vicei, kuri, taip sakant, pasiaukojo dėl mūsų valdovės gėrio. Tiesiog pati savo noru, sukūrė tokią kuopelę, atseit rinkimuose laimėsiančią ir daug gero padarysiančią, o iš tikrųjų pasiaukojo ant valdovės aukuro, kad jai nepereitų skersai kelio, o padovanotų atnašą – savąjį balsą, savąją vietą Taryboje josios komandai sustiprinti. Tikriausiai už tokį atsidavimą ir pasiaukojantį pasiaukojimą valdovė įvertins ir be darbo nepaliks, gal kokią vietelę, na ne tokią jau šiltą, bet trupučiuką vėjų perpučiamą gaus. Laikykis, kol kas dar vice, gal tavęs neužmirš liaudies dainiai ir apdainuos savo dažnutėse (turiu galvoje „čiastuškose“).

O mes, brangieji, džiūgaukime ir kelkime linksmybes. Valio mūsų kraštui, valio mums visiems…

Ypatingai pompastiškai nusiteikęs Varpininkas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*