Naujausios žinios

Vargas dėl varguolių

Varpininkas

Nomedos Drazdienės piešinys

Tikriausiai kožnam pabažnam lemta nešti savo kryželį per gyvenimą. Vienas, žiūrėk, dėl sveikatos visus kelius ir takelius pas gydytojus pramina, kitam dėl artimųjų galva ramybės neturi, o trečias niekaip iš skurdo ir įvairių rūpestėlių duobės neišlipa. Tokia jau lemtis, toks jau Dievo planas, sakytų ne vienas. O ašai su tuo nesutinku, vis tik varpinėje ne vienerius metelius praskambinęs ir ne vienus atlaidinius pietus kartu su garbiais svečiais klebonijoje suvalgęs, tad manoji patirtis man leidžia kitaip mintyti ir su jumis, mielieji mano, pasidalinti. Kaip ten bebūtų, bet Dievas čia mažiausiai dėtas, pats žmogelis pasirenka savo kelią, pats nusprendžia elgtis taip, o ne kitaip, tad ir rezultatai būna įvairūs. O kai tie pasiekimai neatitinka lūkesčių ir pasipila kaltinimai, ieškoma atpirkimo ožio ir visas pasaulis tampa juodas ir niūrus, nors čia tik taip tam varguoliui rodosi. Sakysite, ko čia tasai Varpininkėlis filosofinius marmalus tauzija, ar tik nebus saulutė prišildžiusi, o gal žalias vynas smegenėles atpalaidavęs. Oi ne, mielieji, tikrai ne, čia viskas iš gyvenimo, iš patirties ir iš to, ką matau mūsuose. Taigi vagi praūžė miesto šventė, be kaukių virusinių, reikia pabrėžti, o ir po šventės jokio užkrato mūsuose nesigirdi, vadinasi, valdovei mūsų skaidriausiajai galime riebų pliusą rašyti ir džiaugtis, kad taip organizuoti niekas per visą Lietuvą tikriausiai nemoka. Ana girdėjau, kad Vilniaus valdžia jau apie kalėdinių švenčių ribojimus svarsto, eglutę tik vieną įžiebti ir be jokio koncerto. O pas mus tai jau tikrai mažų mažiausiai viena eglužė naujojoje miesto aikštėje spindės, o jei labai panorėsim, tai gal ir antroji įsižiebs, čia jau taip sakant, kalėdiniu stebuklu tiki arba ne.

Valdovei riebius pliusus galime rašyti už jos nuopelnus, betgi tie jos nuopelnai dėl mūsų visų, o jai kas iš to, vien padėkomis ilgai sotus nebūsi, o ir tos pačios atsirūgsta, pabosta. Betgi neužtenka to, kad padėkomis gyvai reikia būti, dar gi mūsų, varguolių, tarpe esantys varguoliai ir prisikiaulinti sugeba, arba kaip čia gražiau pasakius, neminint to termino, kuris padeda augalų augimui, juo tręšiami laukai (ne terminu žinoma). Nespėjo mūsų valdovė skaidriausioji sudiriguoti baseinų parkelio atidarymui, kaip mūsų varguoliai sugūžėjo į tą aikštę su aukštakulniais, vežimais, dviračiais ir, besigerėdami grožiu, vos jo nesuniokojo. Vėlgi, valdovė tuoj feisbuke išplatino instrukcijas, kaip dera ir nedera elgtis, ir kas bus, jei taip nesielgsim. Tik spėjo alėją gerbiamo rašytojo sutvarkyti, medelius atsodinti, fontanėlį paleisti, supuolė varguolių atžalos kojas ir rankas mazgoti, vamzdelius reguliuoti, sukiotis kaip patogiau, o kiti dar ir į balionus prisipilti ir namo valdišką turtą, skysčio pavidalu, neštis. Vėl gauna aiškias instrukcijas tie, kam reikia, vėl vadovei reikia sukti galvą ir aiškinti, kas dera, o kas ne, imtis auklybos meno. Na o paskutinis (tikėtina, kad tik kol kas paskutinis) atvejis, kai didžiojoje, naujojoje, valdovės skaidriausiosios rūmų aikštėje, įrengtame čiurkšliniame fontane jau ir leista buvo varguoliams nusiprausti, sugebėjo tos pačios tų pačių varguolių atžalos skėčius į fontano skylutes sukišti, po šviežiai pasėtą pievelę savo transporto priemonėmis prasinešti, prišiukšlinti ir kaip niekur nieko išsiboginti, jau ir man įdomios pasidarė šitokio reiškinio priežastys. Valdovė skaidriausioji, žinoma, naujus nurodymus ir instrukcijas vėlgi pateikė, tik panašu, kad jos mažai ką tegelbės. Kamerų pristatytas pilnas miestelis, slapti agentai dirba išsijuosę, o rezultatai – patys matote kokie. Taip, sutinku su tuo, kad jei nebūtų tų kamerų, tai išvis chaosas ir baisi suirutė kiltų, dabar kiek geriau, bet visgi vargo ir rūpesčių varguoliai pridaro su kaupu. O juk pagalvojus dėl tų pačių varguolių kaimuose ir bibliotekų darbo laiką aptrumpino, kad varguoliai nesuktų galvos dėl knygų, stengdamiesi perprasti jųjų turinį, o ir koncertai labiau liaudiški tapo, kad arčiau liaudies kultūra ateitų, o ir šiaip duonos, žaidimų, pagyrų, padėkų, sureikšmintų varguolių netrūko. O rezultatas – sukišti skėčiai, išmindžiotos vejos, aukštakulnių prabadytos dangos, vieni rūpesčiai ir vargai dėl varguolių. Net kuolą ant galvos tašyk, rodos, nieko nepakeisi. Ar tik nebus mūsų valdovė skaidriausioji kryželį savo noru užsidėjusi, mus, varguolius, netašytus pasirinkusi ir dabar nei trauktis, nei eiti kartu žvalgybon su mumis. Čia tik gėlytės, o kas toliau dėsis, kokio dėmesio ir padėkos susilauks mūsų valdovė skaidriausioji iš tokių netašytų varguolių. Nors ta pati liaudies išmintis byloja: „Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi.“

Ramaus jums miego, mano mielieji, pasiklokite gerai, kad nekamuotų bereikalingi aukštesnių materijų rūpesčiai.

Jūsų Varpininkėlis

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*