Žiema pasiduot nenori (tuo mane labai džiugindama) ir vakar, kaip reikalas drėbtelėjo sniego, o aš nieko nelaukęs nulėkiau miškan pažiūrėt, kas bus įrašyta jos naujuose baltutėliuose puslapiuose. Žvėrys neskubėjo palikti pėdsakų ir tik kur nekur matėsi stirnų kanopėlių įspaudai, šernų knyslių išvagoti pagrioviai, va dar danielių būrelis praėjo. Per griovį nuvirtusį rastą pratipenta lapės ir šalia sniege palikta didžiulė geltona saulutė (pasižymėjo teritoriją rudoji, mat lapių širdyse dabar tikras pavasaris – pats jų vestuvių įkarštis). Dėmesį patraukė klišokos naguotos pėdutės. Nejau dryžuotasis nubudo? Na taip, va jo pėdsakų vorelė eina iki žolių kupsto, ten išknistos žemės – šakneles rinko. Išalko per žiemą barsukas ir dabar skuba vėl savo sunykusius lašinius atsiaugint. Pėdsakai atveda prie jo urvo. O jau tvarkėsi porelė, valėsi urvą – aplink tik šviežių žemių krūvos. Palieku barsukus ir patraukiu tankumynan ir beveik iškart pastebiu vorą stambių pėdų. Dar vienas padaras, kurio vestuvių sezonas jau prasidėjo – vilkas. Viena pėdsakų eilė po kiek laiko pasidalino į dvi, čia buvo sustoję apsidairyt, čia pažymėjo medį, čia pakapstė sniegą. Vaikščiojo pilkiai dar tamsoje, o dabar tūno, matyt, kokiam eglyne. Keliuką kerta šviežutėliai elnių būrelio įspaudai. Netrukus kirtavietėje pastebiu ir pačius pėdsakų šeimininkus – skabančią atžalas patelių grupelę. Vėjas mane išduoda ir elnės, kilnodamos šviesius užpakalius, nubilda tolyn. Tolumoje kelią kerta nėščia briedė. Susirandu jos pėdas ir kelis kilometrus seku jais įsivaizduodamas, kaip ji žirgliojo, kaip šokinėjo per virtuolius, kaip skabė ūglius, kaip kirtavietėje išlindusi atviron vieton ilgai stoviniavo ir dairėsi. Jos pėdsakai vėl atvedė prie vilkų pėdų. Paseku dar jais. Pradeda snigti. Grįžinėdamas pamiškėje sutinku stirniną ir tuo metu, kai jį fotografuoju, išgirstu garsius, linksmus gervių trimitus. Ne šiaip praskrendančių paukščių, o kažkurioje miško aikštelėje jau grįžusių gervių pasisveikinimo šūksniai. Anksti šiemet parsirado.

Mariaus Čepulio fotoklajonės

cepulis.lt

Žiema pasiduot nenori (tuo mane labai džiugindama) ir vakar, kaip reikalas drėbtelėjo sniego, o aš nieko nelaukęs nulėkiau miškan pažiūrėt, kas bus įrašyta jos naujuose baltutėliuose puslapiuose. Žvėrys neskubėjo palikti...