Naujausios žinios

Vėjalkos kaimas laukia atgimimo

Senas Vėjalkų kaimo namas

SRTRF logo

Kažkada girdėjau minint Vėjalkos kaimo pavadinimą, tačiau nei kur jis, nei kas jame įdomaus, nesužinojau, tik ilgam įstrigo toks pavadinimas – Vėjalka. O dabar, važiuodama pro šalį, pastebėjau užrašą, nurodantį, kad čia pat tas kaimas. Smalsumo vedama užsukau. Pasitinka pirmas namas, apsodintas gražiai žydinčiais jurginais, o ant durų spyna. Atokiau stovintis vyras paaiškino, kad šiame kaime yra tik du gyvenamieji namai, kuriuose gyvenama visus metus. Štai tas, kuris užrakintas, bet šeimininkė neilgam išvykusi su reikalais, o kaimo gale yra kitas namas, kuriame nuolatos gyvenama. Kas belieka, reikia ieškoti vietinių vėjalkiškių. Kaimo gatvelė jauki, apstatyta buvusiais dailiais nameliais, tik gaila, kad jie dabar į gatvę žiūri tuščiais langų stiklais – negyvenami, būta prie namų ir darželių, o dabar tik sudžiuvę stagarai stirkso už tvorelės, sodų medžiai dar nokina vaisius, bet niekas jų neskins. Tuščia.

Tiesa, visai kaimo gale nudžiugino gražus darželis, praviros namo durys – žmonių esama. Nesuklydau. Pasitiko namo šeimininkas Alvydas Pakalnis. „Šeimininkė yra mama, bet pasikalbėti geriau seksis mudviem. Mama jau sena, sunkiai ką beatsimins“, – paaiškino Alvydas kviesdamas prisėsti šalia namo. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad anksčiau šioje vietoje buvo Motiejūnų II, o gal III kaimas, Vėjalkos gi buvo atokiau. Numelioravus tikrąsias Vėjalkas, šis kaimas perėmė Vėjalkų pavadinimą. Taigi, nors kojos iš namų neiškėlęs motiejūniškis Alvydas tapo Vėjalkų kaimo gyventoju. Dabar čia gyvena kartu su broliu Rimu ir mama. Seserys Rima ir Danguolė jau senokai įsikūrusios Kaune, tačiau dažnai atvažiuoja aplankyti mamos.

„Va ir šiandien tik ką išvažiavo, – sako Alvydas. – Tuščia pas mus, tuščia ir aplinkiniuose kaimuose. Turiu technikos, kuria padėdavau pavasarį–rudenį kaimynams įdirbti žemę. Anksčiau nespėdavau suktis, kiek buvo laukiančių,kad suarčiau žemę ar nupjaučiau žolę gyvuliams, o dabar nieko nėra, niekam nieko nereikia. Net keista, kai vienas kitas kaimynas pakviečia į talką. Dirbu Cegelnėj, tai truputį prablaško. Namuose irgi laikau gyvulius, kuriuos valstybei vos ne veltui atiduodu. Gyvulių ir pieno supirkimo kainos juokingos, tad karvutės pieną labai mielai išgeria buliukai. Anksčiau, kai dar lankiau mokyklą, pas mus ir pas kaimynus tvartai buvo pilni gyvulių. Laikė juos sau ir pardavimui. Tais laikais taip buvo įprasta – jei gyveni kaime, tai turi laikyti gyvulius, auginti daržoves. Dabar net keista, kaimo parduotuvėj parduodamos bulvės ir, anot pardavėjos, yra pirkėjų. Bulves kaimiečiai perka. Mano vaikystės ir jaunystės metais bulvių turėjo visi ir jas parduodavo, o ne pirkdavo. Tuštėja kaimai, tik tas tuštėjimas laipsniškas: vaikai išvažiuoja mokytis į miestą, ten ir lieka. Tėvukai miršta, vaikai jau atgal negrįžta ir lieka tušti stovėti namai. Kaip čia pat kaimynystėje Sargelių namas – vaikai Pasvalio rajone, tėvukų jau nėra, o namas apleistas stovi. Retkarčiais atvažiuoja pasvaliečiai pažiūrėti, ar dar yra gimtieji namai ir vėl ilgam išvažiuoja. Nebėra ir Bagdonų, jų atžalos Molėtų rajone, Bekupėj. Kai kurie tušti namai stovi, o kiti jau nugriauti ir ženklo neliko, kad kažkada šioje vietoje virė gyvenimas. Dabar mūsų namas kaime paskutinis, o anksčiau už jo buvo dar du namai ir priešais nebėra dviejų namų. Taigi, ne tik gyventojų, bet ir namų mažėja. Vaikų tai nė su žiburių nerasi, ne taip kaip anksčiau.

Į Motiejūnų mokyklą pas pirmąją mokytoją L. Bruzgulienę eidavom būriu. Išeini vienas, tuoj prisijungia kitas, priekyje lūkuriuoja trečias – ir jau kompanija. Ko tik neprisgalvodavom. Jei pakeliui sugalvojam žaidimų – tai tampa svarbiausiu reikalu, žaidžiam iki tol, kol pamatom kitus vaikus, grįžtančius iš mokyklos, tada jau ir mes einam namo tarytum po pamokų. Tėvai iki šiol nesužinojo tų mūsų „prajovų“.

Kiek atokiau nuo kaimo, pamenu, buvo aerodromas. Lėktuvai, vadinami „kukurūznikais“, tręšdavo kolūkio laukus. Lakūnai, jauni vyrai, po skrydžių turėdavo laisvo laiko ir su kaimo bernais žaisdavo „Bulvę“. Skaudūs smūgiai būdavo gavus bulvę, bet ir mes lakūnų negailėdavom – pliekėm juos bulvėmis, o juoko buvo. Žiūrėk, kitą vakarą ir vėl traukiam pas lakūnus.

Dirbau Alekniškio kolūkyje, vėliau sujungė su kitu ūkiu ir tapome „Širvintos“ kolūkiu. Dabar,j dirbu. Darbas tolokai, tačiau transportas kieme, tad ir kelionė neprailgsta. Pabendrauju su bendradarbiais, vakarais su mama, su broliu pasikalbam, taip ir eina gyvenimas. Gal atsiras naujų kaimynų, gal kas nusižiūrės mūsų kaime namus. Jų yra nemažas pasirinkimas…“ – plačiai mostelėjo ranka Alvydas rodydamas ir tuščius kaimynų namus.

Gal ir atsiras naujų gyventojų, dabar madinga kurtis kaime. O šis kaimas tikrai geroje vietoje ir dvi nuoširdžios šeimos jame gyvena.

Nuotraukos autorės

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*