Naujausios žinios

Versle – visa šeima

Janina Pukienė

Ne kiekvienas, parduotuvėje rinkdamasis keramikinį  gėlių vazoną, dailią vazą, ar kitokį molinį suvenyrą, atkreipia dėmesį į gamintoją. O be reikalo! Dažniausiai tai būna UAB „Askovita“, mūsų rajone, Pokiškių kaime, netoli Alionių, įsikūrusios keramikos dirbinių įmonės produkcija. Parūpo iš arti pasižiūrėti, kaip iš molio gimsta grožis. Tad traukiame į Pokiškes, link buvusios galvijų fermos. Jau 20 m. būtent čia įsikūręs keramikos dirbinių cechas. Mus pasitinka energinga Agota Vysockienė, įmonės atstovė ryšiams su visuomene. „Taip, tokios mano pareigos,“ – patvirtina jauna moteris. Tai tikrai ne garbės postas: įmonėje nuolat yra svečių, kažkas turi jiems aprodyti cechus, papasakoti apie veiklą, gaminius. Vykdomos edukacinės programos, moksleivių ekskursijos atvažiuoja iš visos Lietuvos. Ekskursija trunka 5–6 val. Galima užsisakyti pietus, o jei valgysite savo sumuštinius, būsite pavaišinti arbata. „Ar vaikams neprailgsta toks ilgas renginys?“ – pasidomėjome. „Tikrai ne, – patikina Agota. – Vaikučiai smalsūs, juolab, kai prasideda praktinė dalis, kai patys išbando žiedimą, gaminio, kurį išsiveš su savimi, dekoravimą – tai neišdildomi įspūdžiai.“ Keramikos populiarinimu Agota užsiima ir už įmonės ribų. Keliose rajono mokyklose bendradarbiauja su keramikos būreliais. Susidomėjimas nemažas. Būreliai nemokami, nes tai yra neformaliojo ugdymo programos dalis. Energijos moteriai galima tik pavydėti.

UAB „Askovita“ – didžiausia keramikos gaminių įmonė ne tik Lietuvoje, bet ir Pabaltijyje. Rimčiausi konkurentai – vokiečių įmonė „Scheurich“. „Mūsų galimybės nevienodos, – pasakoja Agota. – Mes daug ką darome rankomis, o ten viskas labiau automatizuota. Tai – šeimos verslas: visi šeimynykščiai jame aktyviai dalyvauja. Įmonės galva, be abejo, tėtis, savininkas Bronius Žukauskas. Mama dirbo įmonėje 15 m. Šiuo metu dėl sveikatos problemų to daryti nebegali, bet visa širdimi yra su mumis, – sako Agota. – Tai mūsų „pilkasis kardinolas“.“ Pati Agota, vyriausia iš trijų seserų, įmonėje nuo mažens. Pasak vyresnėlės, visos čia sukiojosi, čia uždirbti pirmieji „tikri“ pinigai. Niekas jų nelepino, dirbo kaip ir visi. Dirba ir dabar. Jaunesnioji sesuo Katerina šiuo metu augina kūdikį. Po kūdikio auginimo atostogų, matyt, grįš į įmonę. Jaunėlė Morta baigė Dailės akademiją ir vis daugiau prisijungia dekoruodama darbus.

Pradedame ekskursiją. O prasideda ji nuo… molio kalno, slūgsančio galiniame kieme. Įmonė yra išbandžiusi įvairų molį: vežė kurį laiką net iš Lenkijos, Ukrainos, keletą metų iš Kuršėnų. O dabar naudojamas molis yra iš Ukmergės rajono. Molis geras, dėl jo broko praktiškai nebūna. „Gerai, kad dabar vežamės iš kaimyninio rajono, transportavimo išlaidos mažesnės.“ – džiaugėsi Agota. Gamyba prasideda nuo molio paruošimo. Skystasis molis-šlikeris malamas specialiame malūne apie 6 val. Tada vamzdžiais atkeliauja iki išpilstymo vietos ir pilamas į gipsines formas, kur priklausomai nuo norimo gaminio storio stingsta 2–4 val. Molio perteklius išpilamas ir gaminys formoje lieka džiūti per naktį. Po to išimamas iš formos ir keliauja toliau ant stelažų džiūti. Džiovinimo laikas priklauso nuo gaminio dydžio ir nuo oro sąlygų. „Keramikos dirbinių gamyboje nuo oro sąlygų daug kas priklauso, gamta yra lygiateisė proceso dalyvė.“ – aiškino Agota. Po džiovinimo laukia valymo, dailinimo darbai, po jų – vėl džiovinimas, o tada – į krosnį, kur išbūna ne mažiau kaip dvi paras. Iš krosnies gaminiai keliauja į terakotos sandėlį. Tada ateina eilė dekoruoti. Dekoras priklauso nuo užsakovų pageidavimo. Paskutinis etapas – pakavimas, ir – pas pirkėjus.

Nežinau, ar tiksliai pavyko nupasakoti ilgą gamybos procesą. Užsirašius viskas atrodo greita ir paprasta, bet realiai gaminio kelias nuo molio iki parduotuvės, pasak Agotos, trunka mažiausiai mėnesį. Beje, pasakojome apie skystąjį molį, bet matėme ir plastišką, panašų į plastiliną, iš kurio štampuojamos lėkštutės, vazonai.

Apžiūrėjome senąjį ir naująjį cechus, administracines patalpas, jaukią virtuvėlę. Pašnekinome kai kuriuos darbuotojus. Jų įmonėje dirba apie dvidešimt. Ne tik vietiniai, bet atvažiuoja iš Širvintų bei Vilniaus rajono. „Darbo sąlygomis nesiskundžiame, atlyginimai priklauso nuo išdirbio. Netingėsi – tai ir užsidirbsi.“ – tvirtino pakalbintieji.

Gražiausia akimirka laukė ekskursijos pabaigoje. Tai gatavos produkcijos sandėlis. Akys raibsta nuo spalvų, formų ir raštų. Čia į pokalbį įsijungė ir savininkas B. Žukauskas.  „Kad viskas būtų taip gražu, kaip šie dirbiniai, – atsiduso savininkas, –Lietuvoje prekybininkai turi daug laisvės. Pasiima prekes, užsideda neribotus antkainius, sumoka tik tada, kai parduoda prekes. O juk mums reikia mokėti algas, pirkti žaliavą ir medžiagas, mokėti mokesčius, niekas neklauso jokių aiškinimų ir nelaukia. Užsienyje tvarka kitokia: sudarant sutartį su vokiečių verslininku, jis net nesuprato, kodėl klausiu, kada galiu tikėtis pinigų. „Jei aš šiandien pasiėmiau prekes, tai rytoj pervesiu pinigus. Koks čia dar gali būti klausimas, – sakė užsienietis.“ Greitai atsiskaito ir lenkų prekybininkai. O mūsiškiai gali pasiimti, keletą mėnesių palaikyti ir grąžinti. Todėl dabar įmonės tikslas – plėsti ir didinti pardavimą užsienio rinkose. Tai vienintelis kelias.“

Nusipirkti gaminių galima ir vietoje, sutaupysite tikrai nemažai.

Džiugu, kad verslininkai nenusimena, nedejuoja, o ieško naujų plėtros kelių ir galimybių. Linkime jiems sėkmės ir tikime, kad verslą tęs ne tik vaikai, bet ir anūkai.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*