Viena partija ir vienintelis vadas
Jonė LIEPONĖ
Na štai, brangieji, sulaukėme to, ko ilgėjomės. Klausiate, ko ilgėjomės? Ogi vienos partijos ir vieno vado režimo. Tai viename kampe, tai kitame besibūriuojantis mano laikų jaunimėlis, skaičiuojantis septintąją dešimtį metelių, vis prisimindavo anuosius laikus, kai va niekas be darbo nebindzinėjo, visi buvo sotūs ir laimingi, apsirengę puošniai ir vienodai iš universalinės parduotuvės drabužių skyriaus ir, neduokdie, išsiskirsi iš minios, tai gero nelauk. Kiekvienas išėjimas iš namų su ryškesne suknute, kurią pati sukūrei ir pasisiūdinai, buvo lyg išėjimas į karo lauką, kuriame šūvių iš akių gaudavai tokią galybę, kad namo grįžusi savaitę atstatinėjai psichines jėgas. O va vyrams ilgais plaukais ir išskirtiniais drabužiais baigdavosi kur kas liūdniau. Ilgėjosi mano laikmečio jaunimėlis šitų laikų, ir štai jie atėjo! Į Širvintas atėjo!
Visos televizijos skalambija apie Seimo rinkimus, apie kandidatų debatus. Pasirodo, mūsuose jų net vienuolika, nors debatuose teko susipažinti tik su devyniais, iš kurių tik du buvo panašūs į tuos, kurie aiškiai supranta, kas tas Seimas ir ką reiks ten nukakus daryti. Visi kiti, ir net ten jau ne kartą pabuvoję, nelabai besupranta, ką dar gero gali nuveikti tautos labui, nes gi tiek jau gero buvo nuveikta. Vis girdžiu iš kaimynėlių, kad tiek kandidatų, o rinkt nėra ką. Matyt, teks rinkiman eit ir vandalizmu užsiiminėt, rašant ant biuletenio, kad balsuoji už Mažąjį Princą. Sakau jiems, baikit pokštaut, yra vienas ir nepakartojamas kandidatas, kurį ant kiekvieno kampo ponia mūsų visa žinanti ir skaidriausioji reklamuoja.
Jo vienintelio abrozdėlis rado laisvų vietų mieste, vienintelis šypsosi mums ir, atrodo, geresnį gyvenimą žada, o akyse tuzinas nesuvaldomų velniūkščių. Sakysite, o kur kiti kandidatai pasidėjo? Ogi po kaimus išsibarstė, mieste jiems vietelės anei vienos neliko. Staiga ir netikėtai mūsų valdžiukė gavo slaptą ir net labai užslaptintą neaiškaus vado, o gal viską iš viršaus stebinčio ateivio kokio, laiškutį, kad kuo skubiausiai ir kuo operatyviausiai reikia čia ir dabar visus esančius mieste stendus suremontuoti. Matyt, mūsų valdžiukė ateivių ir tebijo, kad bemat pradėjo prašymą vykdyti ir visus stendus išardė, „žobrus“ tik paliko. Šitą žodį iš mūsų merės išmokau, per vieną populiarią televizijos laidą ji tą žodelį panaudojo, matyt, šunų šonkaulius įvardindama. Tai štai, mielieji, tų, kurių išardyt nepajėgė, ėmė ir apskritai ant žemės parvertė, kad nekiltų pagunda kam kokį savo abrozdėlį prieš rinkimus pasikabinti. Nes mūsuose tik vienintelio ir nepakartojamo kandidato veidas iš visur jus turi pasitikti, kad ir prie vaistinės jums nusišypsotų, ir prie prekybos centro jus sunkiai velkančią nešulius akimis palydėtų, ir į namus įeinantį pasveikintų. Kur ne kur jis ir kompaniją šalia savęs prisijungia, trise vis smagiau, o ir susimesti lengviau tam reikaliukui. Na, jūs išmintingi, patys žinot kokiam.
Na štai, ėjome mes stovėt „Baltijos kelyje“, ėjome ir „Laisvės kelyje“ Baltarusiją palaikyti. Tik toli Baltarusijos režimo nereikia ieškoti. Jis visai čia pat, sostinės pašonėje. Tik tas režimas veikia gudriau, sumaniau, klastingiau. Tankų jam nereikia, jis kitu metodu skaldo ir valdo. Vizualinė apgaulė, smegenų plovimas, begalinis atsidavimas savo tarnams, jų palaikymas ir saugumo užtikrinimas, ką jie beiškrėstų, ir visiškas sutriuškinimas, neapykanta, susidorojimas su tais, kurie bent mintyse pagalvoja, kad kažkas mūsų rajone ne taip. Taigi būkite atsargūs su savo mintimis, nes, patikėkite, jos materializuojasi. O kai pagalvoji, kad kažin kurie jas dar ir skaityti geba, tai apskritai pavojus kiekvienam kampe tyko.
Parašykite komentarą