Naujausios žinios

Vienas už visus, visi – po šluota?

Jonė Lieponė

Straipsnis buvo išspausdintas  sausio 31 d. laikraščio „Širvis“ 4-ame šių metų numeryje

Miesto gyventojai turi ką aptarinėti. Visai jo pašonėje numatyta statyti atliekų perdirbimo ir sandėliavimo įmonę. Žinoma, galimos darbo vietos masina, verslo plėtra vienareikšmiškai sveikintinas dalykas. Mažas niuansėlis – neaišku, koks bus planuojamų darbų poveikis aplinkai, ar nenukentės gyventojai. Kad ir kaip verslininkai tikintų, jog žalos nebus, visi suprantame: atliekos yra atliekos ir tikėtis galima visko: blogų kvapų, oro taršos ir pan. Įdarbins 150 asmenų, o galimą neigiamą poveikį pajus visas miestas. Beje, tas įdarbinimas irgi, kaip sakoma, šakėmis ant vandens rašytas. Kas gali užtikrinti, kad įdarbins tik mūsų rajono žmones, gal atsiveš savų, vilniečių, o mes liksim prie suskilusios geldos.

Suprantama, kad labiausiai neramu tiems, kurie gyvena arčiausiai, kuriuos tikrai kurtins atvažiuojančių galingų mašinų triukšmas, kurie tikrai pajus atliekų kvapą. Todėl nekeista, kad prabilo vienas jų, išplatino viešą laišką su prašymais neskubėti, visoms atsakingoms institucijoms dar kartą atlikti reikalingus tyrimus ir leisti vykdyti veiklą tik įsitikinus šimtaprocentiniu saugumu. Keista yra kitkas. Keista, kad toks žmogus, nebijantis kalbėti ir neslepiantis savo tapatybės, yra vienas. Taip, anoniminiuose komentaruose pritariančiųjų yra, privačiuose pokalbiuose irgi, bet viešumoje – tylu ramu. Tyliai padejuojam, kad blogo kvapo, matyt, neišvengsim, kad poveikis sveikatai neabejotinai bus, galiausiai – kris būsto paklausa ir kainos, niekas nevažiuos į nesaugų miestelį, nenorės čia kurtis. Baugu dėl visko, bet kaip nors pragyvensim, prakentėsim, kad tik nereikėtų eiti skųstis, protestuoti, piketuoti, stabdyti statybų. Lai tas vienas drąsuolis kaunasi, mes jam tyliai, mintyse, pritarsim, bet patys nedarysim nieko, tupėsim it pelės po šluota ir lauksim rezultatų.

Nebežinau, ką ir galvoti, ar tai mūsų, širvintiškių, būdas toks, ar mes pernelyg kažko įbauginti, ar mums niekas nebesvarbu? Kur dingo tas sąjūdžio laikų vienybės jausmas, kada tiesiog veržėmės mitinguoti, kalbėti, rinkti parašus, demonstruoti? Kodėl šiandien kalba tik žiniasklaida ir vienas pilietis? Tai būdinga ne tik minimu atveju, taip vyksta nuolat. Jei kalbame su žiniasklaida, tai tik anonimiškai, neminėdami vardo. Viena Širvintų kaimo gyventoja pernai stebėjosi: kas mums nutiko, nuo kada mes bijom kalbėti apie skaudžius dalykus, bijom viešumo? Gal tą skatina dabartinių valdančiųjų požiūris į opozicijos veiksmus, jų niekinimas, pravardžiavimas skundikais ir kenkėjais? Niekas nenori būti vadinamas tokiais vardais, todėl pasirenka tylėjimą ir tupėjimą po šluota, su nuostaba žiūrėdamas į išsišokėlius, nebijančius neigiamos reakcijos ir kovojančius už savo ir visų mūsų teisybę ir reikalą. Tai nenormalu. Abejingumas niekada neatneša nieko gero. Sėdėti ir laukti, kol reikalas kažkaip išsispręs, tikrai neduos reikiamų vaisių. Savivaldybė savo jau atliko, statybos leidimą išdavė, nuo jos, kaip teigia atsakingi asmenys, niekas nebepriklauso. Vadinasi, priklauso nuo gyventojų. Nuo mūsų visų, nesvarbu, gyvenančių už puskilometrio ar keleto kilometrų nuo būsimos įmonės. Neleiskim drąsiam piliečiui protestuoti vienam, palaikykim jį, pareiškim savo svarią nuomonę. Jei atsakingos institucijos gaus ne vieno asmens laišką, o peticiją su keliais tūkstančiais parašų, požiūris bus kitoks. Nieko tokio, jei paaiškės, kad būkštauta be reikalo, kad pavojaus nėra. Mes juk nekeliam kažkokių neįmanomų reikalavimų, nedaužom langų, negriaunam pastatų. Mes tik prašom užtikrinti mums kokybiškas gyvenimo sąlygas, ne blogesnes, nei turėjom iki šiol. Mes to nusipelnėm. Visi. Nesirinkim tupėjimo po šluota taktikos. Jei kažkas pakilo į kovą už visus, tai ir mes visi būkim už vieną.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*