Naujausios žinios

VIENINTELIS GATVINIS KAIMAS

V. Patinskienės nuotrauka

SRTRF logo

Jei gatvinis kaimas – tai Mikalajūnai, esantys Gelvonų seniūnijoje. „Šis kaimas įrašytas į paveldą“, – su pasididžiavimu pradėjo aiškinti Mikalajūnų kaimo gyventojai Dalytė ir Valdemaras Tomas Tumilavičiai. Na, ne visiškai tiesa, kad jie šio kaimo gyventojai, Tumilavičiai vilniečiai, čia įsigiję namą vasarojimui. Tačiau tokių vasarotojų, kurie taip vertina, tausoja, domisi ir didžiuojasi Mikalajūnų kaimo istorija, lankymosi metu nesutikau.

Nieko kaime nepažinodama, sustojau prie archaiškai atrodančio namo. Čia mane pasitiko ne tik svetingas šeimininkas, bet ir didžiulis draugiškas šuo. „Tikrai pas vietinius gyventojus pataikiau, jei net šuo laisvai bėgioja kieme“, – pamaniau. O pasirodo, klydau. Kaip ir daugelis šiuo metu gyvenančių Mikalajūnuose – nevietiniai. O man rūpėjo kaimo istorija, ką gali vilniečiai žinoti apie gatvinio kaimo praeitį? O, pasirodo, ir vėl klydau. Nuo pirmų žodžių, kai tik pasakiau, ko man reikia, ponas Valdemaras Tomas pradėjo kalbėti  apie Piotro Stolypino reformą. Ši reforma pasireiškė tuo, kad kaimai buvo skirstomi į vienkiemius. Buvo naikinama valakų reformos nustatyta valstiečių žemėtvarka: rėžiai, tarpurėžiai, laukų išmėtymas. Caro laikais niekas nekreipė dėmesio į valstiečių norus ar pageidavimus, tačiau net griežtajam gubernijos vadovui pagailo turtingo, tvarkingo gatvinio Mikalajūnų kaimo ir jo gyventojų nelietė. Vėliau tokių drastiškų reformų nepasitaikė ir kaimas liko toks, koks buvo prieš kelis šimtus metų. O dabar yra įrašytas kaip istorinis Lietuvos paveldas. Visą tai sužinojau iš vilniečių. Ponia Dalytė, pasikvietusi į vidų, ėmė rodyti išsaugotą senovinę spintą, kurioje ant vidinių durų surašyta ko, kiek ir kuriais metais šio namo gyventojai pristatė atiduodami duoklę. Kaimo gyventojai prisidėjo prie Gelvonų bažnyčios pastatymo, tad ir bažnyčios statybai teko aukoti.

D. ir V. T. Tumilavičiai 1917 metais statytą namą įsigijo iš Radzevičių giminės. Pasiturintys buvo Radzevičiai, kolūkio laikais jų svirne tilpo ir buvo laikomi 22 arkliai. Paskutinė šeimos atstovė pardavė šiuos namus su sąlyga, kad jame bus išlaikyta senovinė dvasia. Gerai sutardama su naujaisiais šeimininkais, ji pati dar šiuose namuose gyveno apie metus. Tad buvo galimybė poniai Dalytei sužinoti visą ne tik namo, bet ir kaimo istoriją. Maloniai nustebino, kaip tausojami ir gerbiami likę senieji rakandai, baldai, paveikslai. Vietomis išsaugoti netgi tapetai, rąstinės sienos nedažomos. Žinoma, kas be ko, namo erdvė pritaikyta prie šiuolaikinio gyvenimo poreikių, tačiau ten kur galima, palikta autentika. Ponia Dalytė, reikalui esant, naudojasi senoviniu pečiu, tik išsaugota mėsos rūkykla stovi be darbo kaip eksponatas.

Savivaldybėje paminklosaugininku dirbęs A. Jusčius atvesdavo parodyti Tumilavičių namus ekskursantams. Norėtų ir galėtų Tumilavičiai dar daug ką sutvarkyti, išsaugodami buvusią šio namo dvasią, tačiau… „Kam? – atsiduso ponia Dalytė, – vaikai čia negyvens, o mes tik vasarojam. Ir dauguma čia šiuo metu esančių, tik vasarą atvyksta. Žiemą Mikalajūnuose lieka vos aštuoni nuolatiniai gyventojai. O buvo … Buvo kaime ir mokykla, ir paštas, ir net per tris šimtus gyventojų, pagal 1945 metų duomenis. O dabar… Gaila kaimo, nyksta… Mikalajūnuose gyveno tik tvarkingi, pasiturintys valstiečiai, namų niekas nerakindavo, o nepatikimi, prasikaltę vienbalsiai buvo išginami į netoli esantį Maželių kaimą, tokie buvo Mikalajūnai…“ – su nostalgija tiems laikams kalbėjo ponia Dalytė.

Buvo kaimas ir kaimo nėra – kaip toje poemoje apie Pirčiupį. Stovi seni, apleisti ištuštėję namai, mena jame buvusį triukšmingą, klegantį ar tylių pokalbių, paslapčių šnabždesį, mergaičių audimo pamokas, vyriškus naujienų aptarimus, rūpestį apie sėją, šienapjūtę, gyvulius. Buvo… Tačiau dabar einu gražia gatvinio kaimo gatve. Yra ne tik apleistų, bet ir šiuolaikiškai suremontuotų namų. Einu ieškoti seniausiai gyvenančios mikalajūniškės.

Gražiai sutvarkytame senoviškame name radau Genovaitę Savarauskienę. 1956 metais atitekėjus į Mikalajūnus iš Liūliškio kaimo, perkopusi aštuoniasdešimtmetį, Genovaitė laikoma vyriausia kaimo gyventoja, tiesa yra dar vienas senas gyventojas – Minderis.

„Kai atitekėjau į vyro kaimą, čia gyveno apie 400 žmonių. Kiekvienoje troboje po 12–13 dūšių, – paprašyta prisiminti gyvenimo pradžią šiose vietose nusišypsojo ponia Genovaitė. – O dabar tuščia. Aš pati atvažiuoju tik vasarą. Judu tik prisilaikydama ratukų. Norisi dar gėlyčių pasodinti, palaistyti, tačiau jau ir šie darbai man per sunkūs. Užauginau gerus vaikus, tai gyventi yra pas ką. Vasarą vaikai ir vaikaičiai dažni svečiai Mikalajūnuose. Pasiilgsta vaikystės takelių, o gyventi čia jau nenori. Turi susisukę savo lizdus. Savarauskų namui jau apie keturis šimtus metų, klėtis dar stovi, pastatyta iš kirviu tašytų rąstų. Džiaugiuosi, kad dabar su manimi gyvena anūkėlis. Jis mane ramina, kad šių namų neapleis ir niekam jų neparduos. Tuo ir guodžiuosi. Nebeturiu senųjų draugių, va visai neseniai atsisveikinom su Vaidilute Juzėnaite. Tokia visa atmenanti, žinanti, įdomi pašnekovė, daug ką galėtų papasakoti, o jau nebėra. Dar nuo tų laikų tik Ona Vilkelienė liko, bet ir ji Kaune žiemoja. Abi mes jau ne stiprios, nors ir netoli viena kitos gyvename kaime, tačiau bendraujame tik telefonu. Po kelis kartus per dieną susiskambiname,“ – šypsosi, neatrodanti, jog jau atšventė aštuoniasdešimtmetį Genovaitė.

„Jei šiuo metu rasiu kaunietę Oną Vilkelienę būtinai pakalbinsiu“, – nutariau ir vėl gatve atgal ieškodama Vilkelienės sodybos. O ponia Ona kitoje gatvės pusėje česnakus doroja.

„Ką galiu papasakoti? Jau primiršau. Senokai vaikai nupirko butą Kaune, netoli Vytauto bažnyčios, o Mikalajūnuose gyvenu gegužės–spalio mėnesiais. Kai prasideda kūrenimo sezonas – aš tampu miestiete. Vilioja kaimas, čia mano geriausi metai praėjo, vaikus čia užauginau. O koks kaimas pavyzdingas buvo, visi draugiškai, turtingai gyvenome, nebuvo vagių. Kai kitus varė į sklypus, mūsų kaimą paliko[kalba apie P. Stolypino reformą – red. pastaba]. Užpaliai, Markevičiai, Radzevičiai turtuoliai buvo, kiti pusininkai. Dar ir dabar geru žodžiu galiu paminėti Antano Rakausko, Petro Markevičiaus, Puloko, kito Rakausko, Remeikos, Antano ir Viktoro Savarauskų, Petrašiūnienės šeimas. Dabar jau daugelio namų nėra, nugriauti, kiti suremontuoti, norima juos parduoti, o pirkėjų nėra. Niekas nenori gyventi kaime. Va, tik atvažiuoja pas mane vaikai su draugais ir pažįstamais. Pasisvečiuoja. Netrukus Oninės, tai būtinai sulėks visi. O vietos čia daug, kiemas didelis, sodas, maudytis iškasta kūdra. Tik būk, tik gyvenk, o ne – pabuvę dieną kitą jau kraunasi mantą atgal. Skaudu, kai pagalvoji, kad nyksta tokia graži gyvenvietė. Toks gyvenimas, kaip sako mano vaikai“, – nutilo susimąsčiusi ponia Ona. Aš, padėkojusi už pokalbį, palikau ponią Vilkelienę, nes suskambo telefonas.

Dar kartą nuvažiavau per kaimo gatvę. Didelio kaimo būta, nors, anot senųjų gyventojų, dalis namų jau nugriauta, dar daug sodybų, tik deja, ne visose gyvenama.

Nuotraukos autorės

1 Comment on VIENINTELIS GATVINIS KAIMAS

  1. Gražus straipsnis, lengva ir gera skaityti, tik ta lyg privaloma tapusi minoro gaidelė: išvažiuoja, tuštėja, kas bus. Bus kiti žmonės, tokioje gražioje ir patogioje vietoje, kas norės, saugos paveldą, kas moderniai, išmaniai įsitaisys. Juk matome, kokie tapo ir kiti kaimai.
    Pro Mikalajūnus eidavau į mokyklą Gelvonuose, kartais eidavau ir per kaimą, jis visada buvo tvarkingas, skleidė ramybę.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*