Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 27 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje.

Vos spėjau kojas apšilti po lankymosi kaimeliuose ir bažnytkaimiuose, vėl teko padus pustytis. Nugirdau, mat, netyčia, kad viename iš tų aplankytųjų kaimelių bus atidaromas restoranas. Kaipgi tokį įvykį praleisi, vėl leidausi į kelią. Tiesa, nuvykus paaiškėjo, kad informacija netiksli buvo, jokio restorano ten nėra, viso labo mokyklos valgykla pagaliau bus atidaryta. Kad ir ne restoraną atidarė, bet šventė buvo la-a-a-bai iškilminga, tiesiog, sakyčiau, pompastiška. O kaip ji galėjo tokia nebūti, jei pati valdovė skaidriausioji, o paskui ją, kaip įprasta, palyda nemenka, atvyko, atidaryme dalyvavo, varškės apkepo ragavo ir juostą kirpo. Net keliukų asfaltavimo pabaigtuvės ne tokios iškilmingos būna, tikrą tiesą jums byloju – patikėkit.

Žodžiu, puiki šventė buvo, ašai ten buvau, apkepo prisiragavau, iškilmingų liaupsių prisiklausiau… Viskas būtų tiesiog tobula, bet, kaip ir visada, pasigirdo pakampėmis visokie kuždesiai ir murmesiai: atseit, per daug liaupsių buvo, per daug valdovę šlovinančių odžių skambėjo, nelyg asmenybės kulto laikai būtų sugrįžę… Paistalai, atsakingai jums, nepatenkintieji, pareiškiu. Kiekvieną jūsų nepagrįstą argumentą tuojau pat sutriuškinsiu, tiesiog į miltus sumalsiu. Nepatiko valdovės liaupsinimai ir padėkos jai už naująją valgyklą? O tai kam gi, sakykite jūs man, mūsų miestelyje dar įmanoma dėkoti? Net ir nedalyvaujant valdovei, vasalai josios dovanėles ir linkėjimus susirinkusiems perduoda. Pati dešiniausia valdovės ranka (kairiausia – taip pat) irgi viską nuo valdovės perduoda, nuo savęs nei žodelio, nei ženklelio, kaip sakoma, jokio neprideda. Ką ten ir bepridėsi: juk ant kiekvieno arbatos maišelio, ant kiekvieno saldainiuko didžiausiomis raidėmis užrašyta: valdovė skaidriausioji. Girdėjau, kad vaikų darželio krikštynose, tai net ant kiekvienos torto boružėlės šis užrašas puikavosi. Susirinkusiems telieka dovanėles priimti ir tuomet choru vieningai užbaubti: „Šlovė valdovės gerumui, dėkojame valdovei“. Belieka įvesti tradiciją kiekvieno kaimelio susibūrime į garbės prezidiumą – kaip senais, bet ne visai gerais, laikais – valdovę ir jos fantastiškąjį ketvertą išrinkti ir bus tikra „mažoji Baltarusija“, kaip jau seniai miestelis tituluojamas. O Baltarusijoje kam dėkojama per kiekvieną susibūrimą? Teisingai – „batkai“ Lukašenkai. Tai kam pas mus privalu nusilenkti? Valdovei, ir tik jai vienintelei. Ir visai nesvarbu, yra už ką, ar visiškai nėra. Svarbiausia – tradicijos. Ir tuo viskas pasakyta.

Kai kuriems nesusipratusiems užkliuvo, kad valdovė buvo tos valgyklos statybas „užkonservavusi“, vėliau tik per teismus buvo priversta jas „atkonservuoti“ ir užbaigti, o dabar visus nuopelnus nesikuklindama prisiima. Ir kas jau čia jums kliūva, mielieji? Pati sustabdė, pati atnaujino, o teismai valdovei ne naujiena ir nelabai jinai jų nurodymų paiso. Čia ne kas kita, o tik viešieji ryšiai. Nebūtų valdovė sustabdžiusi tų statybų, būtų jos sėkmingai baigtos ir buvusieji rankom plotų, kad jų projektas įvykdytas. O dabar jau niekaip nepasakysi, kad čia jų nuopelnų esama. JŲ darbas buvo sustabdytas, o JOS – sėkmingai užbaigtas. Gal, (ašai taip pagalvoju), ir tie teismai ne be valdovės postūmio vyko, tiesiog reikėjo, kad garsas kuo plačiau pasklistų? Viešieji ryšiai, mielieji, ašai jums kartoju, yra galinga jėga, kuria valdovė labai labai sumaniai naudojasi. O jau piktintis tuo ar žavėtis be galo – kiekvieno asmeninis reikalas. Beveik…

Nepritariu ir tiems, kurie norėjo, kad būtų dėkojama kažkokiems aukotojams, tariamai padėjusiems modernią įrangą įsigyti. Sakau „tariamai“, nes ašai jų, tų aukotojų nei mačiau, nei girdėjau, nes atidaryme jų nebuvo. Valdovė gi buvo, todėl jai ir visos padėkos teko. Nieks kits čia nekalts, reikėjo patiems dalyvauti ir žiūrėti kur toji įranga sumontuota buvo, tada tikėtis ir padėkos žodį išgirsti. Jei ne tie, nepatenkintieji, tai ašai ir šiandien nežinočiau, kad būta aukotojų ir rėmėjų, manyčiau, kad viską valdovė skaidriausioji organizavo ir net sumontavo. Nereikia per giliai kapstyti, mielieji, ir gyvenimas atrodys daug gražesnis, o valdžia – vienintelė ir neklystanti. Tuom šią savaitę ir baigiu, susitiksime kitą kartą.

Jūsų Varpininkas – miestelio viešųjų ryšių ekspertas ir žinovas

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 27 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje. Vos spėjau kojas apšilti po lankymosi kaimeliuose ir bažnytkaimiuose, vėl teko padus pustytis. Nugirdau, mat, netyčia, kad viename...