Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 26 d. laikraščio „Širvis“ 30-ame šių metų numeryje.

Atvažiavę į Žičkų kaime esančią ūkininkų Kartenių sodybą, namie radome tik šeimininkę Ritą Kartenienę. Povilas Kartenis, radęs laisvesnę dieną, su kaimynu Antanu Rutkausku ėmėsi kelio Bagaslaviškis–Žičkai tvarkymo. „Labai jau prastas tas mūsų kelias, – pasakoja Rita Kartenienė. – Tai laikas nuo laiko vyrai nuvažiuoja į Totoriškių karjerą, nusiperka žvyro ir aplygina duobes. Kaimynas turi pasidaręs greiderį, tai nieko daugiau ir nereikia. Vasarą judėjimas šituo keliu nemažas, važiuoja žmonės prie Gelvės ežero, o kitu laiku čia tik mes važinėjam, tai patys ir rūpinamės keliu. O ką kito sugalvosi?“

Žinoma, galima skundais užpilti visas instancijas ir toliau kratytis duobėtu keliu. Darbštūs ir rūpestingi Žičkų ūkininkai nesiskundžia ir patys tvarkosi. Pagirtina.

Karteniai buvo tarp pirmųjų, nusprendusių atsiimti tėvų žemę ir pradėti savarankiškai ūkininkauti. Povilas, tremtinių sūnus, gimęs Sibire ir vos poros mėnesių parvežtas gimtinėn, tik ir laukė tokios progos. Žemės darbai jam nebuvo svetimi, būdamas agronomu, puikiai išmanė lauko darbus. Kaip ir dauguma pradedančiųjų, kūrė mišrų ūkį. Augino grūdines kultūras ir turėjo melžiamų karvių fermą. Bet jau šeštus metus ūkyje galvijų nebėra. Kodėl?

„Pradžia buvo nebloga, – pasakoja šeimininkė Rita. – Bet atėjo laikas, kai kainos ėmė kristi, Bagaslaviškio pieninės savininkai nuolat keitėsi, o tvarkos buvo vis mažiau. Gailėjome fermos, vis atidėliojom likvidavimą. Ypač man buvo sunku pasiryžti. Kol vieną kartą Povilas pareiškė: viskas, šiemet pievas užariu, gana. Tais metais paskutinį kartą pievas nušienavom, pasigaminom šienainio. Peržiemojom ir pavasarį pardavėm karvutes į vienas rankas – ūkininkui Šepkui. Įdomu, kaip jam sekasi, ar tebeturi fermą? Nes dauguma pažįstamų ūkininkų vis mažina arba visai likviduoja karvių bandas. O man liūdna matyti parduotuvių lentynose lenkišką pieną, keista kažkaip.“

Dabar Kartenių ūkyje auginami kviečiai, lubinai, žirniai ir grikiai. Dirba tiek nuosavą, tiek nuomojamą žemę. Tenka pavažinėti, nes žemės ne vienoje vietoje, per dvi seniūnijas išsimėčiusios. Tėvai džiaugiasi, kad ūkininkauti padeda sūnus Paulius. Įsigijęs specialybę, visiškai nesusijusią su žemės ūkiu, padirbėjęs ir padaręs neblogą karjerą, visgi nusprendė ūkininkauti. O Povilas tik džiaugiasi, kad turi su kuo pasitarti ir pamažu planuoja perleisti sūnui visą ūkį, lai darbuojasi. Sąlygos neblogos, technika ūkį aprūpinęs. „Turbūt iš Europos Sąjungos fondų paramos sulaukėt?“ – klausiam šeimininkės.

„Vieną traktorių esam iš paramos lėšų įsigiję, – paaiškina ji. – Vėliau dar teikėm projektą, bet jo nepatvirtino, todėl nutarėm savo jėgomis verstis. Dėkui Dievui, išsiverčiam.“

Taigi ūkyje tvarkosi Povilas ir Paulius. O kas lieka Ritai?

„Daržai, gėlynai ir anūkai, – juokiasi moteris. – Dvidešimt trejus metus atidirbau „Veiveros“ kooperatyvo parduotuvėje, užteko rūpesčių ir karvių fermoje triūsiant, tad dabar galiu veikti tai, kas mieliausia širdžiai. Nebėra karvių, nebeauginam kiaulių, nes vis ta maro grėsmė kybo, tai tik paukščių dar užsiauginu. Daržas, šiltnamis – kaipgi be to. Taip ir eina laikas.“

Dairantis po sodybą, atrodo, kad to laiko Rita turi daugiau nei kiti. Juk tokiems gėlynų plotams prižiūrėti reikia ir laiko, ir sveikatos.

„Nėra čia kuo žavėtis, – kuklinasi moteris. – Nieko čia ypatingo neauginu, paprastos gėlės, lietuviškos, įprastos. Gėlių priežiūra man geriausias poilsis ir atgaiva.“

Gėlių ir dekoratyvinių krūmų gausa tiesiog pribloškia. Takų pakraščiai įrėminti įvairiaspalve skalda. Ne bet kaip, o pagal spalvas akmenėliai dailiai sudėlioti.

„Vyras iš karjero parvežė tuos akmenėlius ir išvertė į krūvą. Tada mes su dukra Aušrine kelias dienas juos rinkom, rūšiavom pagal spalvas, keliolika porų darbinių pirštinių suplėšėm, – juokiasi Rita Kartenienė. – Norėjau dar didesnių, įdomesnių akmenų, tad pačiai teko su vyru karjeran važiuoti ir rinktis.“

Taigi Kartenių sodyboje ne tik kiekvienas augalas, bet ir akmenukas yra šeimininkės rankų nuglostytas. Už meilę augalai atsilygina meile – jie tiesiog tarpsta ir bujoja.

Dukra ir sūnus Karteniams padovanojo anūkus Faustą, Igną ir Dominyką. Kai svečiavomės Žičkuose, jų nebuvo, bet šiaip čia anūkai dažni svečiai, seneliai jų labai laukia ir lepina. Ir berniukams čia patinka būti.

Patiko pas Kartenius ir mums. Turbūt visiems čia patinka. Neveltui sodyboje net du gandralizdžiai puikuojasi ir niekada tušti nebūna. Pasak liaudies, gandrai sodybai neša laimę. Lai jos nepritrūksta darbštiems Žičkų kaimo ūkininkams Ritai ir Povilui Karteniams.

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 26 d. laikraščio „Širvis“ 30-ame šių metų numeryje. Atvažiavę į Žičkų kaime esančią ūkininkų Kartenių sodybą, namie radome tik šeimininkę Ritą Kartenienę. Povilas Kartenis, radęs laisvesnę dieną,...