Naujausios žinios

Viešųjų pirkimų niuansai

Nomedos Drazdienės piešinys

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 17 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje.

Pastaruoju metu labai jau madinga tapo visiems postringauti apie viešuosius pirkimus ir vanoti tuos, kurie juos organizuoja ir vykdo. O ar visi mes, mielieji, žinome, kas yra tie viešieji pirkimai ir kada jie geri, o kada nelabai? Štai užsuku ašai prekybos centran, perku, nesvarbu ką – gal kruopas, gal kojines, gal vinių kilogramą… Čia viešas pirkimas, ar ne? Mano pirkinius mato, kas tik nori, vadinasi, tai vieša, argi ne? Bet viešaisiais pirkimais vadina tuos sandorius, kai perka kokie nors tūzai ir mes, paprasti mirtingieji, nė nežinom, kaip tie pirkimai vyksta. Tai kur čia viešumas? Gal kažkada kažkas sąvokas supainiojo, galvoju ašai? Tai, kas vyksta visų akyse, kaip ir nevieša, o tai, ką kartais labai norima nuslėpti, pavadinta viešuoju pirkimu. Mielieji, gal kartais žinote, ar ašai, kaip eilinis pilietis, galiu kreiptis į konstitucinį teismą ir pareikalauti šių sąvokų išaiškinimo? Nes valdžia, kai tik kas nors kur nors užkliūva, puola aiškintis šiame teisme, vadinasi, niekas kitas nežino ir paaiškinti negali. Bandysiu tenai prasibrauti su savo klausimais ir ašai. Konstitucinis teisme, pasiruošk rimtam darbui, ašai atvykstu.

Bet šį bei tą galiu pasakyti ir be minėto teismo verdikto – nėra ko lyginti mūsų, eilinių runkelių, ir valdžios pirkimų, ar jie būtų vieši, ar nelabai. Neišsiaiškinam padėties iki galo ir tuoj puolam piktintis aukštomis kainomis ir įtarinėti visokiais nešvariais darbais nekaltus valdžios žmones. Susimąstykim, argi gali valdžios pirkimai būti tokie, kaip mūsų, eilinių? Jokiu būdu ne! Ar gali būti vienodo lygio žinios ir informuotumas, sakykim, mano kuklios personos ir premjero, ar kokio ministro? Aišku ne, pasakysite jūs, mielieji, ir būsite šimtą kartų teisūs. Šit ašai puikiai žinau, kiek kainuoja kruopos, kojinės ir vinys prekybos centre, bet neturiu jokio supratimo, kiek reiktų pakloti už pietus Seimo restorane ir kostiumą kokiame prabangiame „butuke“ (oi, persiprašau, Pranė sufleruoja, kad reikia sakyti – „boutikve“). Dabar panagrinėkim tokią situaciją: kariuomenėje pasibaigė šaukštai, šakutės ir samčiai. Karvedžiai paskelbia viešąjį minėtų įrankių pirkimą, panagrinėja pasiūlymus ir pasirenka arčiausiai jų interesų esančią firmą. Ir nuperka šaukštus, šakutes, beigi samčius už „auksinę“ kainą. Tą patį padaro ir gaisrininkų vadai su kopėčiomis. Mes tuoj puolam piktintis ir rėkauti, kad kaina neadekvačiai aukšta, nė iš tolo nepanaši į tą, už kurią mes perkam gimtuosiuose prekybos centruose arba kaimyninės šalies „Biedronkoj“. O iš kur didžiavyriams žinoti, kokios kainos yra minėtose vietose? Viešųjų pirkimų pasiūlymuose visiškai kitokios surašytos, jie tomis ir vadovaujasi. Jokios jųjų kaltės nė su mikroskopu čia neįžvelgsi.

Bala nematė, palikim tuos didžiavyrius ramybėje, pažvelkim į mūsų miestelyje vykdomus pirkimus. Šit valdovė droną įsigijo. Modernų tokį, daugiafunkcį. Ir sumokėjo tiesiog niekingą sumą – gal trejetą tūkstantėlių. Tokio miestelio mastu tai tiesiog smulkmena. Tuoj išlindo iš pakampių visokie priekabiautojai ir puolė aiškinti, kad toksai dronas dešimt kartų mažiau kainuoja ir pirkimas atrodo labai jau įtartinas. Kas gi čia, mielieji, jums įtartina pasirodė? Negi save gerbianti valdovė gali miesteliui pirkti droną už tokią pat sumą, kokią sumokėjo koksai eilinis Jonas, Petras ar Antanas? Ne lygis būtų, mielieji, visiškai ne lygis. Ašai valdovės vietoj, net ir sumokėjęs mažiau, sumą dešimteriopai pakelčiau ir visiems ją apskelbčiau. Nepritinka valdovams taupyti ir pigias prekes pirkti, kaipmat autoritetas smuks. Kad jį pakeltum, ne tiek reiks suploti, taip kad nesismulkinkim.

Tą patį galėčiau pasakyti apie kiekvieną valdovės viešąjį pirkimą. Na, negali jis būti toksai pats žemas, kaip kiekvieno eilinio piliečio. Tarp mūsų kalbant, manau, kad ir jos šukuosena bei manikiūras, pedikiūras irgi kainuoja tiek, kad mes tai sužinoję, netektume amo. Bet tam ji ir valdovė, kad skirtųsi nuo eilinių bobelių. Kaip liaudyje sakoma: „Nevalia maišyti Dievo dovanos su kiaušiniene“. Žinokim kiekvienas savo vietą ir galimybes, tada ir viešieji pirkimai galvos skausmo nebekels. Per savaitę apmąstykite tai. Iki pasimatymo

Jūsų Varpininkas – viešųjų pirkimų analitikas ir žinovas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*