Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugsėjo 14 d. laikraščio „Širvis“ 36-ame numeryje.

Braunšveigas – didmiestis, po Hanoverio antrasis pagal dydį miestas Žemutinės Saksonijos pietryčiuose. Jame yra šiek tiek mažiau gyventojų nei Kaune, apie 250 tūkstančius. Didmiestis mus pasitiko senajai vokiečių architektūrai būdingais namais. Tokius galėjote matyti lankydamiesi Klaipėdos senamiestyje ir  vykdami į senąją perkėlą. Šių namų sienos išskaidytos į atskirus plotelius gulsčiais, stačiais ar įstrižais mediniais rėmeliais. Tai karkasiniai arba fachverk stiliaus namai. Statant šiuos namus, anksčiau buvo naudojamas molis ir šiaudai ertmėms tarp karkasų užpildyti ir stogui uždengti. Vėliau pradėtos naudoti plytos, akmenys ir molinės čerpės. Beje, molinių čerpių stogai Vokietijoje dominuoja. Labai retai teko pamatyti skardinį stogą, o šiferinis mūsų kelyje nė vienas nepasitaikė.

Braunšveigas pirmą kartą paminėtas XII amžiuje. Jis suklestėjo ten įsikūrus hercogui Henrikui Liūtui, Velfo dinastijos atstovui. 1166 m. hercogas Henrikas Liūtas, kaip savo valdžios ir galios simbolį, Pilies aikštėje šalia savo rezidencijos pastatė bronzinio liūto skulptūrą. Šis liūtas jau devintą šimtmetį laikomas pagrindiniu miesto simboliu. Liūtų galima sutikti parkuose, centrinėje aikštėje, prie viešbučio įėjimo, prie šeimyninės krautuvėlės durų. Jis vaizduojamas ir miesto herbe.

Apsigyvenome įspūdingoje vietoje, tarp Šv. Andriaus (bokšto viršūnėje su gile), Šv. Petro (bokšto viršūnėje su gaidžiu) ir Šv. Martyno bažnyčių. Mūsų langai žvelgė į Šv. Egidijaus bažnyčios bokštus bei, vokiečių įsitikinimu, šventą šulinį.

Netoliese buvo turgaus aikštė. Šeštadienį ši aikštė šurmuliavo. Ji buvo pilna prekybininkų bei pirkėjų. Nustebino prekeivių sumanumas. Išradingas ir kalbus pardavėjas sugebėjo pritraukti daugybę pirkėjų, nors jo grybai voveraitės net 50 euro centų buvo brangesnės už šalia prekiaujančio. Už 100 g voveraičių pirkėjai jam mokėjo net po 2,5 Eur, o šis atsidėkodamas ir plastiškai susukdamas popierinį kaušelį ir sudėdamas grybus, kuriuos pats pirkėjas pasverdavo savo klientams, maloniai apie grybus papasakodavo. Kainos turguje ženkliai didesnės nei parduotuvėse. Tarkime, bulvių kilogramas turguje tuo metu kainavo 1,30 Eur, o du kilogramus galima buvo nusipirkti už 2,5 Eur, o parduotuvėje galėjai įsigyti tik už 1 Eur. Svogūnai turguje kainavo nuo 2 Eur, kai parduotuvėje galėjai nupirkti už 1,4 Eur. Vynuogės nuo 3 Eur, o parduotuvėje be akcijos jos kainavo 1,31 Eur. Bet vokiečiai įsitikinę, kad turguje parduodamos daržovės, pieno produktai, vaisiai yra ekologiški ir sveikesni. Braunšveige daržovės keturis kartus brangesnės nei Lietuvoje, jos skiriasi ir „Lidl“ parduotuvėse. Jei Lietuvoje, „Lidl“ parduotuvėje, bulves perkame po 0,35 Eur už kg, tai Vokietijos „Lidl“ bulvėmis prekiauja už 1,15 Eur už kg. Bet duonos kaina Vokietijos ir Lietuvos „Lidl“ parduotuvėse tokia pat – 0,58 Eur. Dešros, žuvies kainos tokios pat kaip Lietuvoje, bet va sausi pusryčiai, gaivieji gėrimai, sultys Vokietijoje ženkliai pigesnės ir labai skanios.

Kas nustebino lankant miestą šeštadienio rytą, gatvėse man dar nematyta gausa dviratininkų ir senjorų, besimėgaujančių rytine kava bei saldumynais lauko kavinėse. Pagalvojau, kad saldumynai labai pigūs, jei senjorai gali save palepinti. Deja, teko nusivilti, nes 100 g karamelizuotų migdolų kainavo 3 Eur. Nors Širvintų miesto šventėje turkiškos chalvos 100 g kainavo tiek pat. Bet va skirtumas – Vokietijos senjorai gauna daugiau nei 200 eurų pensijos, o dauguma mūsų šalies senjorų tenkinasi būtent tokiomis pensijomis. Beje, brangesnėse drabužių ir buitinių prekių parduotuvėse taip pat daugiau pirkėjų senjorų. Visi tvarkingai pasitempę, apsikirpę ir susišukavę. Gal todėl, kad „SYOSS” šampūnas bei kondicionierius ten kainuoja 2,55 Eur, o mūsų parduotuvėse – 5,12 Eur. Juokas juokais, bet, jei tarnautojas gauna nuo 2 400 Eur algos, o darbininkai – nuo 1 200 Eur, o jų pensija siekia apie 70 proc. gautos algos, tai, vadinasi, darbininko pensijos yra nuo 840 Eur, o tarnautojo – nuo 1 600 Eur. Daugelis mūsų esamų ar artimoje ateityje būsimų senjorų, manau, tokio dydžio pensijos nesulauks.

Pro miestą teka Oker upė, kuri puošia miesto parką, vadinamą „Bürgerpark“. Šiame parke ganosi laisvėje gyvenantys triušiai. Vokiečių vaikams didžiausia atrakcija ieškoti iš vieno ar kito urvelio išlindusių jaunų triušiukų. Parkas didelis, reikia laiko viską apeiti, o vaikams išbandyti visas sūpynes bei aplandžioti medinius namelius ar pažaisti stalo tenisą. Visgi vieną trūkumą parkas turi – jame nėra nė vieno viešojo tualeto.

Braunšveige gausu lankytinų ir įspūdingų vietų, todėl, nespėję dieną, lankėme naktinį miestą. Labai ramios miestų gatvės šeštadienio vakarą: mažai praeivių, dar mažiau automobilių. Pakeliui žavėjo šviečiantys įvairiaspalviai kino teatrai, apšviestos bažnyčios, paminklai, aikštės. Naktį įspūdingai atrodo Braunšveigo rūmai, kurių viršuje pastatyta skulptūra, vaizduojanti keturkinke važiuojančią Braunšveigo globėją deivę Brunoniją. Rūmuose jau seniai nebereziduoja Velfų dinastija, ten įsikūręs prekybos centras, miesto biblioteka, archyvas ir kultūros institutas. Šalia rūmų įsikūrusios kavinukės, alubariai, kokteilių barai buvo apgulti lankytojų. Viduje sausakimša, o prie lauko staliukų, skirtų keturiems, susėdę po šešis ir net aštuonis lankytojus. Kokios kainos baruose, negaliu pasakyti, bet teko gerti nealkoholinį pieno kokteilį už 5 Eur, o užkąsti picos už 8 Eur. Čia tiek dieną, tiek naktį gausybė dviratininkų, visur įrengti dviračių takai, dviračių stotelės. Dviračiais išvežiojamos picos, iškylaujama, keliaujama į darbą, į parduotuves, į kavines bei parkus. Paklausti, kodėl tiek daug žmonių pasirenka dviračius, vokiečiai atsako: „Mašiną pas mus lengva įsigyti, bet ją išlaikyti yra prabanga.“

Daug žmonių keliauja pėsčiomis, kai kurie vedasi šuniuką ar kačiuką už pavadėlio. Nė vieno palaido gyvūno gatvėje neteko sutikti. Paklausiau, kaip čia taip, kad tokiame dideliame mieste valkataujančių šunų ir kačių nėra. Ogi viskas paprasta. Visi gyvūnai suženklinti, kiekvienas turi savo pasą bei šeimininkus, kurie atsako už gyvūną. Jei gyvūną randa gatvėje klaidžiojantį vieną, šeimininkui gresia nemenka bauda. Bet savo gyvūnų laikymą ir priežiūrą sunkiai besiverčiančios šeimos gali gauti išmoką augintinių maistui bei priežiūros priemonėms.

Ūkiški vokiečiai sugalvojo, kaip išvengti nuolatinio pakelių šienavimo. Viskas labai paprasta – visos pakelės apsodintos daugiamečiais žydinčiais augalais ar krūmeliais. Jokio šienavimo – problema išspręsta.

Braunšveigas labai švarus miestelis. Čia nuo 5 ryto vaikšto darbuotojai ir renka šiukšles, šluoja, tvarko gatves ir kiemus. Pastebėjau besidarbuojančius ryškiomis, šiek kiek išskirtinėmis nuo kiemsargių liemenėmis. Pasirodo, tuos darbininkus vadina vieno euro darbininkais. Tai pats gėdingiausias darbas Vokietijoje, nes jį už vieną eurą per valandą dirba darbo biržoje įsiregistravę ir savarankiškai ilgą laiką darbo nerandantys bei gyvenantys iš valstybės pašalpų gyventojai. Vieno euro darbo dirbti nereikia tiems, kurie 25 metus atidirbo ir neteko darbo, neįgaliems asmenims bei moterims, auginančioms mažamečius vaikus. Pakalbinome vieną kiemsargį, kuris pasiguodė, kad jo alga nedidelė, vos 1 200 Eurų. Tai vieno euro atlygis už valandą gali tikrai atrodyti gėdingas. Mūsų šalyje, esant 2,32 Eur minimaliam valandiniam tarifui, reiktų įvesti 25 centų užmokestį už darbą. Tuomet išspręstume nepasitenkinančių dėl visuomenei naudingo darbo atlikimo asmenų skundų bei bylinėjimosi su valstybe.

Braunšveigas ne vienintelė vietovė, kurią aplankėme viešėdami Vokietijoje. Negalėjome praleisti progos neaplankę Berlyno bei Harco kalnų. Apie šias vietoves papasakosiu kitoje dalyje.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų rugsėjo 14 d. laikraščio „Širvis“ 36-ame numeryje. Braunšveigas – didmiestis, po Hanoverio antrasis pagal dydį miestas Žemutinės Saksonijos pietryčiuose. Jame yra šiek tiek mažiau gyventojų...