Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų spalio 5 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame numeryje.

Atvykę į Vokietiją, neatsispyrėme norui aplankyti Berlyną ir pabuvoti šalia įžymiosios Berlyno sienos. Siena buvo pastatyta 1961 m. ir skyrė Rytų Vokietiją nuo Vakarų bei anksčiau skilusią šalį, t. y. Vokietijos Demokratinę Respubliką nuo Vokietijos Federacinės Respublikos. Siena turėjo sustabdyti bėgančių iš Rytų į Vakarų Vokietiją gyventojų srautą. Ekskursijos po Vokietijos sostinę metu gidas pasakojo, kad 150 m iki sienos buvo įrengtas mirties tarpas, kuriame ištisą parą budėjo ginkluoti kariai su šunimis. Bandžiusius pabėgti, šaudydavo iš karto ar užpjūdydavo šunimis ir pagautuosius sodindavo į kalėjimus. Daug vokiečių žuvo bandydami pabėgti į vakarus. Tikslus žuvusiųjų skaičius nežinomas. Manoma, kad pavyko pabėgti 5 043 asmenims, buvo sulaikyti – 3 221, sužeisti – 260 bei 239 bandę pabėgti žuvo. Žuvusiems įrengta atminimo vieta. Siena buvo nugriauta 1989 m. Berlyne yra išlikusių atskirų sienos fragmentų.

Lankantis buvusioje Federacinės Respublikos pusėje, sužavėjo išsaugoti ir vis dar restauruojami istoriniai statiniai, paminklai, stebino tokiame didmiestyje puoselėjama medžių ir žalios vejos gausa. Maloniai nustebino vaizdas priešais Vokietijos parlamento žemuosius Bundestago rūmus, kuriuose renkasi aukščiausia žmonių tiesiogiai renkama valdžia. Priešais rūmus didžiulė žalia veja, ant kurios sekmadienio popietę pasitiesusios pledus šeimos su vaikais ar šiaip ant žolės sėdiniuoja pulkas jaunimo. Tada pagalvojau, toks pavyzdys turėtų būti užkrečiamas ir mūsuose. Juk valdžią renkame mums atstovauti, šalia mūsų būti, o ne slėptis už rūmų sienų ir po rinkimų užmiršti, kam iš viso buvo išrinkta. „Teisingame“ mūsų rajono laikraštyje teko skaityti, kad moteris liko pasipiktinusi prie mūsų savivaldybės pievelėje įsitaisiusiais Laisvės plenero dalyviais. Suprantu jos pasipiktinimą, juk sovietmečiu, kai buvo propaguojamas ateizmas, sudievinta buvo valdžia. Gaila tik, kad jau trečią dešimtmetį laisvoje Lietuvoje gyventantys, eidami iš Šv. Mišių vis dar sudievina valdžią ir mano, kad priešais eilinės nedidelės savivaldybės pastatą ant žalios vejos paprastiems žmonėms be valdžios leidimo negalima nė kojos pastatyti.

Vokietijoje, taip pat kaip ir Lietuvoje, matomas sovietų valdžios palikimas, nors šalis jau vieninga 26 metus. Pravažiavus Berlyno sienos ribas, vaizdai pro langą pasikeitė. Labai slogiai nuteikė sovietmečiu statyti ir dabar jau apleisti daugiabučiai pastatai, stori vamzdynai, kabantys virš gatvių bei parko takų. Pasak gido, vokiečiai juos palieka istoriniam atminimui. Visa tai suprantu, bet parko vaizdas tiesiog šokiravo. Žaliame skvere, kuriame daugybė brandžių, sveikų ir žaliuojančių medžių, žaliuojančios vejos ir dviračių bei pėsčiųjų takų, suolelių bei įrengtų laipynių vaikams, neįsivaizduojama gausybė besimėtančių šiukšlių. Gido paklausus, ar tos šiukšlės taip pat istorijai atminti paliktos, išgirdome tik gilų atodūsį. Nemaloniai nuteikė prie viešojo transporto sustojimų vietos augančių medžių vaizdas. Ant medžio kamieno priklijuota daugybė kramtomų gumų. Praeivio paklausėme, ką tai galėtų reikšti, jis pasakojo, kad kažkas pirmas, įlipdamas į autobusą, priklijavo nukramtytą gumą prie medžio kamieno ir užkrėtė tokiu veiksmu kitus. Taip dabar įvairiaspalviai, bet tikrai ne puošniai, apklijuoti kelių stotelių medžiai vienus stebina, o kitus piktina.

Po matytų vaizdų buvusioje VDR Berlyno pusėje pagalvojau, kad žmogui nepakanka 26 metų pagarbą gamtai grąžinti, supratimą, kad valdiška teritorija ne niekieno teritorija, o mūsų visų – visuomenės teritorija, kad medis tai nėra vien mediena, o taip pat ir mūsų sveikatos ir gerų emocijų šaltinis, kad parku eiti malonu tik tada, kai jis žaliuoja, o ne baltuoja nuo išmėtytų popierių bei užkandžių pakuočių, kad niekas kitas, tik mes patys galime apspręsti, koks vaizdas bus aplink mus. Kituose aplankytuose skveruose mūsų akį džiugino nušienautos vejos, tvarkingi takeliai, patogūs suoleliai ir net griliai, ant kurių vidur parko bet kas gali sau maistą pasigaminti.

Po Berlyno aplankėme Heide parką, esantį Soltau mieste. Geriausia ten vykti darbo dieną arba debesuotu ar lietingu oru. Parkas dirba nuo 10 iki 18 val. Bet laikas prabėga akimirksniu ir, jei giedra diena, tai prie vieno atrakcijono gali tekti laukti eilėje iki valandos. Įėjimo kaina suaugusiam 39 Eur, vaikams nuo 3 iki 18 m. – 29 eurai, o mažieji iki 3 metų įleidžiami nemokamai, bet jiems ir atrakcijų nėra tiek daug, kiek norėtusi.

Ilgiausia eilė būna prie „Colossos“ – amerikietiškų kalnelių. Jie įtraukti į Gineso rekordų knygą, nes kalneliai labai statūs, jų nusileidimo laipsnis yra pasviręs 61 laipsnio kampu. Todėl siūlau pirmuosius išbandyti būtent tuos kalnelius, po jų jau jokie atrakcijonai nebus baisūs, be to neapgailestausite, kad kitų nespėjote aplankyti.

„Desert Race“, kurio atrakcijos laikas trumpas, bet pradžia baugina stebinčiuosius. Atrakcijono dalyvius staigiai šauna iš vietos, net veido oda nuo staigaus išstūmimo išsitempia. Parke taip pat yra mirties kilpos nesvarumo būsenos atrakcijonai, bei kitos adrenaliną sukeliantčios atrakcijos. Prie kiekvieno atrakcijono yra amžiaus cenzo lentelė arba ūgio matuoklė. Taip pat lentelės, kuriose perspėjama, kad sergantiems širdies ligomis, išgėrusiems atrakcijonai pavojingi. Kas nemėgsta aukščio, kaboti aukštyn kojomis ar ekstremaliomis atrakcijomis džiaugtis neleidžia sveikata, gali pasivėžinti apžvalginiu traukinuku, vežančiu virš vandens ar tuneliais, pravažiuoti greituoju indėnų traukiniu, pasijuokti iš savo atvaizdo kreivuose veidrodžiuose, paplaukioti upe ant rąstų ar nusileisti valtele nuo neaukštų kalnelių į upę. Visą darbo laiką prabuvę parke, visų atrakcijonų aplankyti nespėjome, todėl tikimės ten dar sugrįžti.

Vokietija tikrai viliojanti šalis, kviečiu ją palankyti ir jus.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų spalio 5 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame numeryje. Atvykę į Vokietiją, neatsispyrėme norui aplankyti Berlyną ir pabuvoti šalia įžymiosios Berlyno sienos. Siena buvo pastatyta 1961 m. ir...