Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų birželio 1 d. laikraščio „Širvis“  22-ame numeryje.

Jau aštuntus metus Vileikiškiuose gyvuoja folklorinis ansamblis gražiu pavadinimu „Vingiorykštė“. Apie savo sukurtą ir išpuoselėtą kolektyvą „Širviui“ pasakoja jo vadovė, vokalinio žanro ambasadorė (taip kažkada ją pavadino buvusi Kultūros centro direktorė Vita Majerienė) Audronė Burakovienė.

– Kaipgi išdygo, užaugo ir pražydo „Vingiorykštė“?

– Dirvą paruošė pati Vileikiškių bendruomenė. Jiems norėjosi kokio nors kolektyvo, kuris dalyvautų renginiuose, palinksmintų vietos žmones. Būta planų kurti kaimo kapelą, bet, matyt, nebuvo tiek muzikantų. Folklorinio ansamblio sėklą pasėjo tuometinė Kultūros centro direktorė Sidona Ušackienė. Pavadinimą pasiūlė ansamblietė Janina Jankauskienė, kurios pasakorės talentas žinomas ne tik Vileikiškiuose. Aplink Kultūros namų pastatą augo vingiorykštės – savas, lietuviškas, mielas akiai augalas. Taip ir gimė pavadinimas. Nuo tol bendromis jėgomis „Vingiorykštę“ auginame ir puoselėjame.

– Pasakojate labai poetiškai. Ar ir pradžia buvo tokia romantiška?

– Pradžia nebuvo lengva. Susirinko grupė entuziastų, norinčių dainuoti, bet neturinčių jokios patirties. Bet noras ir entuziazmas daug gali. Jau po mėnesio koncertavome Musninkuose, per tradicinę „Musinukų“ teikimo šventę. O kalėdiniame renginyje dainavome savo kaimo žiūrovais. Entuziazmo pakanka ir dabar, žmonės nori repetuoti ir koncertuoti. Kai dalyviai nusiteikę ryžtingai, smagiau dirbti ir vadovui.

– Esate folklorinis ansamblis. Bet Kovo 11-osios minėjimo koncerte dainavote lyrišką romansą. Esate universalūs?

– Tikrai taip. Repertuarą sudarome taip, kad visiems būtų malonu dainuoti. O ansamblio dalyviai nori atlikti būtent romansus, liaudies dainos juos mažiau traukia. Beje, tas universalumas tikrai pasiteisina. Tarp kitko, pirmoji mūsų daina buvo romansas „O ramunėle, pasakyk“. Šiandien repertuare per dvidešimt romansų, galime surengti netrumpą pasirodymą.

– Kaip sudaromas repertuaras?

– Dažniausiai tenka taikytis prie renginio tematikos ir išmokti pageidaujamą kūrinį. Kaip sakiau, yra dainų, kurių nori patys dalyviai. Ruošiame ir temines programas. Štai per atranką į respublikinę dainų šventę prisistatėme su tremtinių dainų programa. Visko ir nesuminėsi.

– Kolektyvas gyvuoja aktyvių narių dėka. Ką galite papasakoti apie ansamblio narius?

– Pats genialiausias vadovas be žmonių nepadarys nieko. Jau minėjau, kad ansamblis gyvuoja dalyvių noro ir entuziazmo dėka. Šiandien „Vingiorykštėje“ 15 narių. Pusę jų sudaro šeimos, kuo aš nepaprastai džiaugiuosi, nes visada ir visur skatinu šeimų dalyvavimą saviveikloje. Janina ir Valdas Jankauskai, Valė ir Rimantas Paciūnai, Jurga, Kęstas ir Kesmina Garbaravičiai, Rima ir Henrikas Ašakai – štai kolektyvo branduolys. Gal nesupyks kiti nariai, jei paminėsiu, kad Ašakų šeima yra mūsų pagrindiniai solistai ir jų dalyvavimas labai svarbus. Gaila, kad dėl tam tikrų aplinkybių ansamblį paliko Andželikos ir Rimvydo šeima, balsingi ir entuziastingi žmonės. Veiklos pradžioje Andželika teikė projektą, kurį laimėję įsigijome tautinius rūbus. Juos labai saugome ir tausojame, nes tokie rūbai brangūs ir įsigyti juos ne taip paprasta.

– Kadangi esate universalus kolektyvas, koncertams prireikia ne vien tautinių rūbų. Kaip sukatės iš padėties?

– Dažniausiai skolinamės iš Kultūros centro sandėlių. Įsigyti rūbų komplektą nėra paprasta, tad verčiamės kitais būdais.

– Per tiek metų visko išmokote, gal ir repetuoti dažnai nebereikia?

– Repetuojame kartą per savaitę, o jei numatytas pasirodymas, tai ir dažniau. Šiemet vasaros atostogos bus trumpesnės. Paprastai po Rasos šventės repeticijas nutraukdavome iki rudens. Bet šiais metais liepos pabaigoje vyks Širvintų miesto šventė, todėl repetuosime mėnesiu ilgiau. Ansambliečiai labai disciplinuoti, repeticijas noriai lanko. Kadangi pati nevairuoju, visada būnu atvežta ir parvežta, jokių ginčų dėlto nekyla.

– Kiek žinau, nemažai koncertuojate. Kur teko pabuvoti?

– Įsiminė koncertas Vilniaus edukologijos universitete per diplomų teikimo šventę, tarptautinėje folkloro šventėje „Baltica“, kaimyninio Ukmergės rajono Lyduokių miestelyje. Teko viešėti Kaukliuose, Motiejūnuose, Anciūnuose, dažnai esame kviečiami į Musninkus. Kasmet važiuojame į Rasos šventę Kernavėje, dalyvaujame rudens šventėse, tai pat miesto šventėse, folkloro šventėje „Suprašė žvirblelis“ Gelvonuose. Šiemet vykti į Gelvonus negalėjau, bet „Vingiorykštė“ ir be vadovės puikiai pasirodė. Didžiuojuosi ansamblio dalyviais ir džiaugiuosi, kad teko su jais susipažinti ir dirbti. Jų entuziazmas ir mane įkvepia.

Audronė Burakovienė giria Vileikiškių artistus, o jie –savąją vadovę. Paklausti, gal jau ir patys vieni galėtų repetuoti ir koncertuoti, atsakė, kad apie tai net galvoti neverta. „Mūsų vadovė ne tik puiki specialistė, bet ir nuoširdus žmogus. Be jos mes nė žingsnio“ – tikino ansambliečiai. Vadinasi, repeticijos vyks toliau.

Kažkada esu viešai sakiusi, kad meno saviveikla tai savotiška savanorystės forma. Ponia Audronė man visiškai pritaria. Juk  saviveiklininkai daro ne tik tai, kas malonu jiems, bet savo pasirodymais džiugina ir kitus. Tikiu, „Vingiorykštė“ iš Vileikiškių žydės ilgai džiugindama ne tik akis, bet ir ausis. Lauksime naujų koncertų.

Audronę Burakovienę kalbino Janina Pukienė

Nuotraukos iš archyvo

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų birželio 1 d. laikraščio „Širvis“  22-ame numeryje. Jau aštuntus metus Vileikiškiuose gyvuoja folklorinis ansamblis gražiu pavadinimu „Vingiorykštė“. Apie savo sukurtą ir išpuoselėtą kolektyvą „Širviui“ pasakoja jo vadovė,...