Naujausios žinios

Violeta Blažienė: „Vienkartinė, atsitiktinė parama nėra veiksminga“

Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 7 d. laikraščio „Širvis“ 23-ame šių metų numeryje.

Galima būtų teigti, kad širvintiškę Violetą Blažienę geriausiai pažįsta rajono ūkininkai, nes jau daugiau nei 30 metų ji dirba augalų apsaugos agronome. Bet tai nebūtų tiesa, nes ją pažįsta daug daugiau žmonių ir nebūtinai susijusių su žemės ūkiu. Nes Violetos gyvenime yra ne vien darbas. Kas dar? Apie tai šis pokalbis.

– Žinau, kad nesate kilusi iš mūsų krašto. Kurgi jūs gimėte?

– Esu gimusi Sibire. Tiesa, šio krašto visiškai neprisimenu, nes vienerių metų buvau parvežta į Lietuvą.

– Kaipgi jūsų šeima atsidūrė tremtyje?

– Seneliai su penkiais vaikais, žinoma, ir su tuomet dar moksleive mano mama Gražina Dzikauskaite, buvo išbuožinti. O tėtis Juozas Baltrušaitis slapstėsi nuo sovietų kariuomenės, bet „geradarių‘ kaimynų įskųstas buvo teisiamas ir gavo dešimt metų katorgos, kurią atvargo Vorkutos šachtose. Išleistas jis tesvėrė 42 kg. Štai kas buvo likę iš jauno, sveiko vyro.

– Ar tėveliai buvo kraštiečiai?

– Ne, jie susipažino Sibire, ten ir susituokė. Gimė mano vyresnė sesė, po metų – ir aš. Vos buvo leista tremtiniams grįžti gimtinėn, tėveliai nedvejodami leidosi kelionėn. Įsikūrėm Smalininkuose. Iki šiol negaliu pasakyti, kas aš esu: tėtis aukštaitis, mama žemaitė, gimiau Sibire, gyvenom netoli sienos su Kaliningrado sritimi, – juokiasi Violeta ir surimtėjusi priduria, – gaila, kad ramus šeimos gyvenimas truko neilgai, tėtis mirė jaunas. Buvo linksmas žmogus, muzikantas, grodavo vestuvėse. Vestuvėse jį ir ištiko infarktas, namo grįžo karste. Man tebuvo vienuolika metų.

– O kuo Jus sudomino agronomijos studijos?

– Ir pati nežinau. Mama niekaip negalėjo to suprasti, ilgai atkalbinėjo, tada agronomija buvo laikoma daugiau vyriška specialybe. Bet aš kitokių minčių nė neturėjau, tad patraukiau į tuometinę Žemės ūkio akademiją.

– Ten ir vyrą susitikote?

– Su Albinu mudu mokėmės vienoje grupėje. Ketvirtame kurse susituokėme ir štai jau beveik keturiasdešimt metų esame kartu.

– Tai po baigimo iškart patraukėte į Širvintas?

– Ne, tada Širvintos neatrodė geras pasirinkimas. Abu su vyru mokėmės gerai, be to, jau buvome šeima, todėl patys galėjome rinktis paskyrimo vietą. Tai buvo Radviliškio rajonas.

– Ar lengva buvo savarankiško gyvenimo pradžia?

– Nelengva. Albinas iškart įsisuko į darbų sūkurį, o aš ten ne kažkiek ir dirbau, nes auginau vaikus. Giedrius gimė dar man studijuojant, o Ugnė – jau Radviliškyje. Be to, gyvenom ūkiškai, auginom gyvulius – norėjosi prasigyventi, kažką turėti. Nebuvo ten blogai, bet gan greit nutarėm, kad po trejų metų – tiek reikėjo atidirbti po paskyrimo – važiuosim arčiau kažkurio tėvų. Mano mama tuo metu gyveno Kelmėje. Vyras nenorėjo Žemaitijon traukti, todėl 1983 m. atvykom į Širvintas. Albinas jau buvo pasidomėjęs, žinojo, kad gaus darbą žemės ūkio valdyboje, o aš irgi greitai įsidarbinau. Apsigyvenom pas tėvus, bet labai greitai gavom žadėtą butą ir prasidėjo malonūs naujakurystės rūpesčiai.

– Buvot jauna šeima su mažais vaikais, bet aktyviai įsitraukėt į visuomeninę veiklą…

– Norėjosi ne vien dirbti, bet ir atsipalaiduoti. Tuo metu aktyviai būrė jaunimą komjaunimo organizacijos. Žinoma, jų ideologija mažai ką traukė ir domino, bet patrauklios veiklos ten užteko: išvykos, ekskursijos, renginiai, poilsio vakarai – buvo smagu.

– O kada ir kaip susidomėjot sveika gyvensena?

– Kai vienu metu pradėjo kamuoti galvos skausmai ir tabletės nebelabai padėjo, pradėjau ieškoti alternatyvų. Tuo metu jau atsirado daugiau informacijos, literatūros. Kaip tik tada Dainius Kepenis pradėjo burti sveikuolius, organizuoti sveikatingumo stovyklas, propaguoti „ruonių“ maudynes. Pasikvietėm jį į Širvintas, sužinojom daug naujo. Važiavom į tas stovyklas, važiavom į profesoriaus Eduardo Girčio organizuojamas stovyklas. Šis, deja, jau miręs mokslininkas, propagavo sulčių terapiją, labai tikėjo jų nauda. Jo stovyklose būdavo dviejų savaičių sulčių terapijos kursas, kai gėrėme tik sultis.

– Ištvėrėt tokį kursą?

– Ir ne vieną. Galiu pasakyti tik tiek: bet koks organizmo valymas yra naudingas ir skatintinas.

– O kaip gimė sveikuolių klubas „Žvalumas“?

– Sveikos gyvensenos entuziastai savaime pradėjo burtis į vieną krūvą. Dvejus metus grupelė entuziastų žiemą vasarą maudydavomės Širvintų mariose. Tiesa, aš po tų maudynių nesijausdavau patogiai, man keletą valandų būdavo šalta. Kai atsirado vedų žinios, padaugėjo informacijos, pasirodė, kad mano organizmo tipui tokios maudynės netinka. Vedų mokymai neskatina jokio kategoriškumo. Juk ne visi yra vienodi: kas tinka vienam, kitam gali būti net žalinga. Sveikuolių klubas kviesdavo daug įdomių lektorių, žinios vis gilėjo, tai buvo ir tebėra labai naudinga. Manau, „Žvalumas“ ne vieną paskatino gyventi sveikiau, padėjo gautas žinias pritaikyti gyvenime.

– Ar sveikuolių klubas tebėra?

– Taip, jis egzistuoja, tik veikla nėra tokia aktyvi. Perleidau vadovavimą kitam žmogui, nes man vienu metu pasidarė sunkoka visur suspėti. Dabartinė vadovė Marytė Kmitienė irgi labai užsiėmusi, negali skirti tam daug laiko, o savaime niekas nepasidaro.

– Tai kokią išvadą padarėt tyrinėdami sveiką gyvenseną?

– Judėjimas yra būtinas kiekvienam, bet judėjimo būdus turime pasirinkti patys. Klausykitės savo organizmo, jis geriausiai žino, kas jam tinka. Džiaugiuosi, kad ir Širvintose atsiranda vis daugiau ir įvairesnių sportinių užsiėmimų, kuriuos veda kvalifikuoti instruktoriai. Didžiausia bėda – patalpų stoka. Labai gerai, kad ir pas mus vyksta jogos užsiėmimai. Norinčių pakanka, yra puikus instruktorius, turintis visą reikiamą įrangą, deja, su patalpomis – bėda. Esam dvi širvintiškės, baigusios sąmoningo kvėpavimo (rebefingo) kursus. Turiu sertifikatą, galiu vesti užsiėmimus, bet, vėlgi – nėra kur. Yra puikus dalykas – mankšta pagal Belojar sistemą. Jos esmė – raumenų ištempimo principai, tikrai labai įdomu ir naudinga. Bet kiekvienai iš išvardintų veiklų reikalingos salės. Man keista, kad savivaldybės įmonėse – Kultūros centre, mokyklose, vaikų darželiuose – neįmanoma susitarti dėl patalpų nuomos. Arba nesileidžiama į kalbas, arba nustatomos nerealios kainos. Savivalda turi savo piliečiams padėti mokytis sveikos gyvensenos, skatinti tokius užsiėmimus. Be abejo, reikia susimokėti už šviesą, vandenį ir panašiai, bet kainos neturėtų būti kosminės. Širvintiškiai judėjimo ir sveikatingumo skatinimo entuziastai tikisi, kad naujai statomame sporto komplekse ir jiems atsiras vietos. Negalima visko matuoti tik pinigais.

– Tikėkimės, kad taip ir bus – Sporto komplekse bus vietos ir bendruomenės iniciatyvoms. Kas Jums dabar svarbiausia?

– Paskutiniai penkeri metai yra „Dermės“ metai. Abu su vyru esame šiame nuostabiame chore nuo pat pirmos dienos. Gaila, kad choras, kaip ir sveiko gyvenimo entuziastai, negali rasti patalpų repeticijoms. Pradžioje viskas buvo gerai, rinkdavomės Meno mokykloje. Bet vėliau nuomos kainą taip užkėlė, kad teko iš ten trauktis. Mūsų chore 45 atlikėjai, bet kokiame kambarėlyje dirbti negalim. Mus buvo geranoriškai priėmę Parapijos globos namai, deja, jų salė per maža, neatitinka mūsų poreikių. Šiuo metu renkamės vienam choristui priklausančiose patalpose, bet, kai ateis šildymo sezonas, vėl viskas pakibs ant plauko. Nelabai suprantama, kodėl Savivaldybei kolektyvas pasidarė „nepatogus“ ir ne tik nesulaukia paramos, bet sudaromos kliūtys jo veiklai.

– Išties, jūsų choras yra puikus ir būtų nedovanotina, jei jis nutrauktų veiklą. O kaip Jūsų savanorystė Širvintų vaikų dienos centre?

– Oi, man gėda apie tai kalbėti, nes ten dabar padedu labai mažai, tiesiog viskam neužtenka laiko.

– Girdėjau, kad jūsų dėka ne vienas asmuo atsikratė priklausomybės nuo alkoholio?

– Sako, turiu tam „lengvą“ ranką, – juokiasi Violeta. – Esu ne vieną nuvežusi pas specialistus. Dabar yra įvairių pagalbos priemonių, tereikia tik noro ir valios. Suleidžia tam tikrų vaistų, kurie veikia metus laiko. Yra žmonių, kuriems užtenka vieno karto, o štai vieną neseniai vežiau jau ketvirtą kartą. Alkoholizmas – nepagydomas, tai turi įsisąmoninti kiekvienas. Viena mano „globotinių‘ po dešimties blaivybės metų išgėrė taurę šampano ir viską reikėjo pradėti nuo pradžių.

– Taigi jūs susitariat, nuvežat į gydymo įstaigą. O kas apmoka gydymą?

– Pasakei „a“, sakyk ir „b“. Aš ir apmoku. Jei kiekvienas, nesakau turtingas, bet kažkiek turintis, padėtų visiškai neturinčiam, daug problemų sumažėtų.

– Girdėjau, kad jūs daug metų globojat ir padedat daugiavaikei šeimai ir tai ne vienintelis toks atvejis. Juk būtų paprasčiau vieną kartą per metus nuvežti kokios labdaros ir viską pamiršti…

– Vienkartinė, atsitiktinė parama yra visiškai neveiksminga. Su tokiomis šeimomis reikia dirbti pastoviai, nuolat padėti, būti pasiruošusiam išklausyti jų problemas bet kokiu paros metu. Neprisiimu visų laurų sau, mes esam tarsi globėjų komanda, nes vienas čia nelabai ką ir padarysi. Mano nuopelnas gal tik tas, kas aš buvau šios akcijos organizatorė. Tai sudėtingas, nelengvas ir nedėkingas darbas. Bet kažkas turi jo imtis. Jei visi būsim abejingi, tai kas padės tiems žmonėms? Pasikartosiu – vienkartinė parama yra menkavertė.

– Netingit nuvažiuoti į kaimo bendruomenėje organizuojamą kraujo donorystės akciją, kito kaimo bibliotekai padovanoti knygų…

– Tai smulkmenos. Kraujo esu davusi dar tik tris kartus, bet tikrai jų bus daugiau, prižadu. O knygos? Bibliotekoje jos duos daugiau naudos, nei gulėdamos pas mane lentynoje. Smagu, jei kažkam jos suteiks džiaugsmo.

Violeta Blažienė nesureikšmina savo visuomeninės veiklos ir sakosi nenorinti, kad iš jos būtų lipdoma kažkokia „supermoteris“. „Darau tai, ką, mano manymu, turiu daryti,“ – teigia ji. Lai tie darbai nenutrūksta!

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*