Viražai ir miražai
Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 5 d. laikraščio „Širvis“ 34-ame šių metų numeryje.
Andai viena garbi ponia garsiai pareiškė, kad nebenori būti valdžioje ir kitą kadenciją nesivaržys dėl Seimo mandato. Atseit, pabodo tie purvini politiniai žaidimai. Na, žinant, kad minėta ponia tuose purvuose braidė bene nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, tai nenuostabu, kad pakankamai prisibraidė. Kiek patyriau, tai nei vienam nepakanka varganos kadencijos, balotiruojasi vėl ir vėl. Matyt, po vienos kadencijos dar nedaug to purvo prilimpa, nelabai jaučiasi. Va, jau po kokių penkių, tai gal šis tas ir lieka ant batų padų.
Gal dėl to ir mūsų valdovė skaidriausioji pareiškė, kad nei Seimas, nei Europarlamentas, nei vyriausybiniai postai josios nevilioja, miestelio regalijų jai visiškai pakanka. Gal, sakau, miestelyje ir purvo mažiau? Vargu. Kartais valdovei tenka vyniotis ir vartytis it vėgėlei ant karštos keptuvės. Dar nieko, jei buvęs bičiulis ir bendrapartietis tampa priešu: vietoj pagyrų tiesiog pamazgas pilk ir reikalas bus išspręstas. Bet jei staiga buvęs mirtinas priešas (o ypač priešė) turi geriausiu draugu tapti ir vietoj mėšlo reikės jį medumi tepti – va čia ir prasideda viražai. Andai vienas politikas dainavo „tokia politika“, o iš dainos žodžio neišmesi, tai žinom jau seniai. Ir visai nesvarbu, ar esi politikoje, ar nuo jos nutolęs, daina kitaip nenuskambės. Kad jau prakalbom apie dainas, tai štai ką, mielieji, jums papasakosiu. Visai neseniai lenkų krašte lankiau seniai regėtą giminaitį ir netyčia pakliuvau į tokį renginį, kuriame buvo tiesiai šviesiai nuo scenos pasakyta: „Dainuok su mumis“. Ir dainavau, tai ką jau bepadarysi svečiam krašte vienas atsidūręs. Nors ne visai vienas buvau, atkako tenai ir valdovė skaidriausioji. Ar ir jinai dainavo su mumis? Žinoma, kad taip. Ir dainavo, ir sveikinimo žodį tarė, ir netgi garbiai viešniai iš paties Seimo gražų žodį skyrė, nors iki tol visai kitokius žodžius tajai moteriškei siuntė. Va čia tai viražai! Nuo tokių posūkių ir viražų, kai kam ne tik miražai, bet ir haliucinacijos gali pradėti rodytis – ir ne kitaip. Kas nutiko? Viskas, mielieji, labai paprasta. Anksčiau, kai valdovė dar buvo kitoje partijoje, tai josios partija su garbiosios seimūnės partija labai nesutarė ir nedraugavo, mat, skirtingose smėliadėžėse žaidė. Bet kai valdovė kailį išvertė (oi, persiprašau, perėjo į kitą, visiškai naują partiją), tai Seimo valdančiųjų valia dabar reikia su jais draugauti, jokio purvo nepilstyti, o šnekėti gražiai ir maloniai. Šit, ir tenka valdovei posūkius ir viražus demonstruoti.
Bet ir tai dar ne viskas. Kai prisidainavęs grįžau namolio ir atsiverčiau keleto dienų senumo „Varnalėšų istorijas“, tai tenai perskaičiau to-o-o-kį purvo kupiną straipsnį, skirtą minėtai seimūnei ir josios piligriminei kelionei į užjūrius toliausius, skleisti tikėjimo misiją ir skatinti dievobaimingumą ir pamaldumą. Klausiate, mielieji, kas bendro tarp valdovės komplimentų ir spaudos leidinio pamazgų? Ogi visiškai nieko. Kad laikraštukas priklauso valdovės šeimai, o be jos žinios ten ir lapas nuo medžio nenukrinta, čia tiesiog visiškas atsitiktinumas, sutapimas ir nesusipratimas. Va tokie tie viražai su miražais.
Tarp kitko, jei jau viražai, tai viražai, nederėtų valdovei tuo apsiriboti ir sustoti. Mano kuklia nuomone, josios pavaduotoja dabar tampa tikru balastu ir kliūtimi žengiant į šviesų rytojų. Nuo tada, kai ji buvo išprašyta iš savosios partijos (čia irgi nemenkų viražų būta), anokia iš josios nauda. Būdamas valdovės vietoje, atsisakyčiau josios tarnystės ir į „fantastiškąjį ketvertą“ pasikviesčiau lenkų krašto dukrą, minėtos seimūnės giminaitę. Šitoks viražas galėtų miesteliui nemenkos naudos atnešti ir būsimuose rinkimuose valdovei balsų pridėti. Štai toksai vikrus viražas ir, žiū, naujoji valdovės kadencija visiškai nebe miražas. Juk tikslas pateisina priemones, argi ne, mielieji? Iki kitų susitikimų.
Jūsų Varpininkas – nepasiklystantis tarp viražų ir miražų
Parašykite komentarą