Naujausios žinios

Virginijus Sarpauskas: „ Esu nepataisomas patriotas“

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų spalio 12 d. laikraščio „Širvis“ 40-ame numeryje.

Ne kartą kalbėjome apie mūsų valdžios užmačias šalia savivaldybės pastato įrengti pilką koduotą centrinę aikštę. Norint ją įrengti, reikia miesto centre išnaikinti augančius brandžius medžius, tarp kurių sveikas, žaliuojantis šimtametis ąžuolas. Pirmas, kuris drąsiai prabilo prieš valdžios užmanytą trinkelių jūrą ir stojo medžius saugoti, buvo Virginijus Sarpauskas. Interviu metu Virginijus atskleidė paslaptį, kada jis tapo neabejingas tam, kas vyksta už jaukių nuosavų namų sienų.

– Virginijau, ar jūs kilęs iš Širvintų?

– Taip, aš save galiu vadinti tikru širvintiškiu, nes čia gimiau, augau ir dabar gyvenu. Bet mano tėvai į Širvintas atvyko iš kitų rajonų. 1965 metais mama atvažiavo iš Ignalinos rajono, o tėtė iš labai gerų žmonių miestelio – Alantos, Molėtų rajono. Ten leisdavau vasaras, o dabar lydi geri prisiminimai apie tą tikrą lietuvišką kaimą. Tėvai buvo darbštūs, todėl per gyvenimą Širvintose uždirbo kooperatinį butą, kooperatinį garažą, kooperatinį sodą. Žinote, tais laikais buvo mada turėti viską kooperatinį.

O žmonos ieškojote tarp širvintiškių?

– Sutikau savo gyvenimo meilę dar būdamas vienuoliktoje klasėje. Lankiau šokių fakultatyvą, kurį vedė Ramunė Pauliukonienė, ir į klasę vieną dieną įžengė tokia ori, garbanotais plaukais ir gražia skarele ant kaklo devintokė. Tai buvo Jurga. Įvyko kažkoks nušvitimas, juk tą merginą ne kartą turėjau matyti mokyklos koridoriuose, o pastebėjau būtent tą minutę. Istorijos ypatingos kaip ir nėra, tik įdomu tai, kad mes kiekvieną dieną eidavome į tą pačia mokyklą paraleliniais keliais: ji ėjo keliu prieš savo namą, o aš keliu už jos namo. Todėl ir nesusitikdavome. Bet kai susitikome, tai likome iki šiol. Jau dvidešimt aštuonerius metus. Matyt todėl, kad ji tikrai nepaprasta moteris. Susilaukėme dviejų vaikų: dukros Smiltės ir sūnaus Vakario. Jis su grupe „The Independent“ dalyvavo viename televizijos šou ir Eurovizijos atrankoje.

– Ką jūs veikiate gyvenime?

– Sugebu daug ką nuveikti. Baigiau vienuolika klasių, nuėjau dirbti į tuometinės RSO staliaus dirbtuves ir atidirbau ten penkerius metus. Kiek save prisimenu, aš visada meistravau. Dar būdamas paauglys tėtei padėjau statyti sodo namelį, dirbau visus lauko ir vidaus apdailos darbus, todėl nei įrankiai, nei mediena man nebuvo naujiena. Staliavimas yra labai kruopštus darbas, praktiškai turi dirbti milimetro tikslumu. Vėliau įsirengiau savo staliaus dirbtuves, kai pavargau krapštytis su smulkiais darbeliais, pradėjau dirbti su rąstiniais nameliais, ąžuoliniais laiptais ir galiausiai pradėjau įrenginėti pirtis. Pirmoji mano pirtis padaryta prie Rotušės aikštės. Manau, buvau vertinamas, nes įmonė, kurioje dirbau, patikėjo man užsakymus su labai brangia mediena. Siemens arenoje pirtis įrengta mano rankomis. Šitie sugebėjimai praverčia ir namie. Pagaminau tikro medžio lovas vaikams, unikalias garso kolonėles sau. Manau, po staliavimo žmogus gali dirbti bet kuo. O aš jau ir paauglystėje buvau gabus įvairiems darbeliams. Gerai išmaniau fiziką bei matematiką, todėl būdamas paauglys sugebėjau sau susikurti kambaryje tokią aplinką kaip sovietiniame filme „Ekipažas“. Norėdamas išmokti pasigaminti šviesos muziką, nuėjau į radiotechnikos būrelį, bet būrelis nedavė daug naudos, todėl savarankiškai ieškojau literatūros, bandžiau, dariau ir pasidariau. Mano kambaryje visur buvo šviečiančios girliandos, šviesos stendas, kurios, grojant muzikai, žibėjo įvairiomis spalvomis. Įstojau į dabartinę Vilniaus kolegiją, tuomet buvusį Vilniaus elektronikos technikumą ir įgijau skaičiavimo mašinų ir įrengimų technologo specialybę, bet pagal ją nedirbu. Šiuo metu atlieku santechnikos darbus. Savarankiškai dirbu ir uždirbu sau. Man nereikia vadovauti, sugebu dirbti, būti pats sau ir režisierius, ir dirigentas.

– 28 metus gyvenate kartu su žmona. Ar nuolatos tariatės tarpusavyje prieš ką nors nuspręsdami?

– Galiu pripažinti, kad ne. Daug dalykų pats nusprendžiu ir pats padarau niekam nežinant ir nė su kuo nesitardamas. Bet jei imuosi ko nors, tai darau iki galo. Jei reikia kažką daryti ryžtingai ir principingai, tai taip ir elgiuosi. Papasakosiu vieną tokią istoriją su būgnais. Sūnus Vakaris aštuonerius metus lankė trimito pamokas Muzikos mokykloje ir tik prieš egzaminus pasakė, kad jis nenorėjo niekada groti trimitu ir jo svajonė buvo būgnai. Prieš aštuonioliktąjį gimtadienį sumaniau jį nustebinti ir pradėjau būgnų paieškos žygį. Padaviau skelbimą į laikraštį ir pagal jį paskambino žmogus, kuris pardavinėjo būgnus už 1 500 litų. Per krizę man buvo brangoka, bet ką darysi. Po darbo nukakau į Vilnių, pasirodo, tas žmogus iš roko grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“. Pasikalbėjome, susipakavau ne tik būgnų komplektą, bet dar ir lėkštes, parsivežiau į Širvintas ir paslėpiau garaže. O gimtadienio dieną iškilo problemėlė tokia, kaip viską nepastebimai sunešti į penktą aukštą, kai sūnus namie. Įėjau, pažiūrėjau, kad jis garsiai klauso muzikos savo kambaryje. Tuomet viską tyliai sunešiau, užsirakinęs kambaryje, surinkau visą komplektą ir nuėjęs paprašiau sūnau, kad nueitų į tą kambarį, kuriame surengiau staigmeną, man kai ko atnešti. Atidaro jis duris ir prieš akis jam iškyla didelis būgnų komplektas. Negaliu žodžiais apsakyti, kaip jis tada atrodė, bet susidarė įspūdis, kad pamatė stebuklą. Vėliau grįžo namo žmona su dukra ir uošviene, jos taip pat patyrė šoką. Va toks aš esu gyvenime.

– Kodėl jūs stojote nuo pjūklų ginti medžius ir ąžuolą, augantį prie savivaldybės pastato?

– Kai buvau mokinukas, gyvenau Mindaugo gatvėje, o mokykla mano buvo dabartinė Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija. Aš kiekvieną rytą į mokyklą eidavau pro Savivaldybę ir kiekviena diena man prasidėdavo susitikimu su šitais medžiais. Todėl man svarbu, kas su jais bus. Dar labai svarbu tai, kad reikia tartis su visuomene. Aikštė ir miestas yra širvintiškių nuosavybė. Kiekvienas mūsų ir kartu turime formuoti jį, ne vienas žmogus valdžioje. Širvintų krašte yra ne vienas architektas, dizaineris, dailininkas, kurie galėjo pasiūlyti kokių dvidešimt įvairių variantų. Bet ne, jie buvo nustumti į šoną ir buldozeris pravažiavo taip, kaip jam atrodo tinkama. Politikos nesubrendėliai nori mus nustebinti ir tarsi sako mums: „Va, mes štai padarėm už jūsų pinigus jums aikštę.“ Bet gali būti kitaip, mes visi už mūsų visų pinigus patys sau galime susikurti aikštę. Valdžia yra tam, kad įgyvendintų tai, ko nori žmonės, o ne tai, ko nori ji pati. Todėl aš tikiu, kad ąžuolas ir kiti medžiai aikštėje išliks.

Visada buvau už tai, kad visi ir aš pats laikytųsi įstatymų. Aš dalyvavau Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje. Esu už demokratiją ir prieš populizmą. Nuolatos nuo vaikystės klausiausi radijo stoties „Amerikos balsas“, dabar kiekvieną dieną klausausi tik LRT radijo. Mane visada erzino „švogerizmo“ sindromas Lietuvoje, bet tikru piliečiu tapau, kai padirbėjau svečioje šalyje. Buvau išvykęs dirbti į Švediją, bet pasilikti noras nekilo. Mano požiūris į visuomenę ir pilietiškumą sustiprėjo būtent grįžus iš Švedijos. Visuomeninė veikla mano gyvenime prasidėjo ne šiandien ir ne vakar. Švedijoje pradėjau aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, buvau savanoris organizacijoje, kuri rinko ir skirstė paramą Ukrainos žmonėms. Pagyvenau ten ketverius metus ir tikrai pamačiau, kad toje šalyje gyvena laisvi ir demokratiški žmonės. Ten politikai gyvena ne pozavimui, jie yra tikri savo šalies patriotai. Rinkėjai pasitiki savo išrinkta valdžia, o valdžia dirba žmonėms, jų ir valstybės labui. Tikiu, kad ir Lietuvoje taip gali būti ir bus. Esu nepataisomas patriotas ir optimistas. Aš niekada neleidžiu sau galvoti, kad man kažkas nepavyks. Visuomet galvoju, ką daryti, kad sumanymas pavyktų.

Virginijų Sarpauską kalbino Andželika Bagočiūnienė

Nuotraukos iš V. Sarpausko asmeninio albumo

7 Comments on Virginijus Sarpauskas: „ Esu nepataisomas patriotas“

  1. Didelės sėkmės Jūsų šeimai, ypač šauniems vaikams.

  2. kaip gera galvoti,kad turime savo mieste tikrai paprastų,tikrų,nuoširdžių,darbščių žmonių.Vytautą keliu į pirmas pozicijas-nepažinodamas žmonių,jis pasisveikina,šypsosi,spinduliuoja ramybę ir paprastumą.Šį žmogų gerbiu už jo „labas vakaras“,“laba diena“,nepriklausomai nuo tavo rango ir padėties visuomenėje.Tokie piliečiai turėtš atstovauti mūsų valstybę!Iš visos širdies gerbiu!

  3. O kodel nerenkate tokio zmogaus i Taryba? Isrenkate prostitutus, kurie kilnuoja rankas kaip suniukai letena uz skanesta, o poto dejojate, kaip blogai, kokia Zivile negera.

  4. ATKREIPIU RINKĖJŲ DĖMESĮ, – ypač tų, kas prieš metus pasirašė „TALKOS” parašų rinkimo lape – ATLIKITE DARBĄ IKI GALO, balsuokite už tą kandidatą, kuris irgi balsuos Seime už DVIKALBĮ PASĄ NELIETUVIŠKOMS PAVARDĖMS.
    Neapsigaukite – Socdemų (Kirkilo) projektas NEATKURIA ORIGINALO, tik jį imituoja, įvesdamas į lietuvių abėcėlę 3 papildomas raides. T.y., jis siūlo išmesti iš paso valstybinę kalbą, o jos vietoje užrašyti pavardę NEEGZISTUOJANČIA kalba,kadangi iš tokio užrašo neįmanoma atspėti nei jos skambesio, nei tikro grafinio jos pavidalo (kadangi nėra diakritinių ženklų ant raidžių).
    ALTERNATYVUSIS/TALKOS paso projektas siūlo SUDERINTI piliečio ir valstybės interesus – užrašyti ją ir originaliai, ir valstybine kalba.
    Tai reiškia, kad už užsieniečio ištekėjusi moteris neturės užsienyje rūpesčių ir papildomų išlaidų dėl to, kad jos pavardė skiriasi nuo vyro pavardės – VALSTYBĖ PASE SAVO VARDU PATVIRTINS, jog abi pavardės formos (ir lietuviškai ir originaliai parašyta) liudija tą patį asmenį! Taigi, ir moters, ir tokios šeimos vaikų pavardės klausimas bus išspręstas.
    Tačiau kartu bus išspręstas ir darbuotojų, dirbančių su asmenų duomenimis, normalaus darbo klausimas – nereikės mokytis visų pasaulio kalbų, pakaks mokėti valstybinę kalbą, kad mokėtų ir parašyti, ir surasti, ir ištarti pavardę, užrašytą ta kalba, kurios jis nemoka.
    Primenu – ponas Valentinas STUNDYS rūpinosi, kad seime būtų balsuojama būtent už šį, nekiršinantį žmonių, į visų pusių interesus atsižvelgiantį paso projektą. Nuo jūsų balsavimo priklauso, ar bus seime daugiau būtent už tokį pasą balsuojančių!

  5. Didelės ištvermės tau Virgijijau.Matom kas daroma,kai į gero specialisto architekto vietą sodinama “tikra žinovė“ir galutinis žodis ir sprendimas blondinės,nes kiti klapčiukai tyli,nes bijo netekti šiltų kėdžių.
    Kad tik daugiau tavo pasekėju būtų.Labai gerbiu tavo nuomonę ir sprendimą.
    Pakentėti teks kol jinai valdys rajoną

  6. Neužmirškime kelių „smulkmenų”: 1) Jei santuoką sudarei vyro gimtinėje, tada ir Lietuvoje tavo pase pavardė turi būti rašoma taip, kaip santuokos liudijime įrašyta. 2) Kadangi dabar tiesiog būtina ištekėti už užsieniečio – kitaip savo gatve bus gėda pereiti, darbe ir visur bus gėda, jei tavo pavardė bus ne užsienietiška :). Taigi tokių santuokų vis daugiau randasi. Ar įsivaizduojate, kokią sumaištį tokie dokumentai jau dabar kelia raštvedyboje? Kaip darbuotojams su jais dirbti, kaip skaityti ir rašyti? Problema tik gilės. Todėl ir siūloma DVIkalbis pasas – kad ir valstybėje bėdos nebūtų, ir jaunamartė savo pavardę turėtų. 3) Seime visada rasis viena kita „partija”, kuri už kaimyninės šalies paramą rinkimams priims įstatymą dėl paso VIEN NE VALSTYBINE kalba, ir valstybinė kalba bus iš paso ir iš šios srities raštvedybos išstumta. Ūkiškai galvojantys supranta, kaip tokia daugiakalbystė valstybės registruose kenks ne tik valstybei, bet ir eiliniams darbuotojams, dirbantiems su pavardėmis! Be to, su tokiu pasu tvarkyti reikalus Lietuvoje brangiai kainuos pačiam paso savininkui… O yra paprastas sprendimas, nuritinantis tą nereikalingą akmenį ir nuo paso savininko, ir nuo valstybės, ir nuo darbuotojų pečių… Tik reikia, kad į seimą išrinktume tuos, kieno protas lankstesnis, sugalvoja, kaip visoms pusėms geriau padaryti, užuot kaimyninėms šalims už atsidėkojimus pataikavus…

  7. BUSKITE, meškos, ir MARŠ BALSUOTI!

Komentuoti: Žemyna Atšaukti atsakymą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*