„Visada stengiausi būti piliete“
Janina Pukienė
Straipsnis buvo išspausdintas šių metų spalio 5 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame numeryje.
Su Genovaite Pilipavičiene susipažinome lankydamiesi Gelvonų ambulatorijoje. Miestelio gyventojai patarė užsukti pas šią gerbiamą senjorą, nes ji žino visas gelvoniškių problemas, yra aktyvi pilietė. Ponia Genovaitė patvirtino, kad bendruomenės reikalai, kaimynų problemos jai tikrai nesvetimos. „Prie visų santvarkų, visais laikais stengiausi būti piliete,“ – sakė garbi moteris. Susipažinkim su ja arčiau.
Genovaitė Andriūnaitė-Pilipavičienė gimė ir augo Ukmergės rajone. Ji didžiuodamasi pasakoja apie savo tėvą, Lietuvos armijos kūrėją ir savanorį. Karo baisumų teko patirti ir pačiai: vienuolikmetė savaitę gyveno fronto linijoje. Su meile ponia Genovaitė prisimena savo pirmąją mokytoją Oną Girnytę-Dailidėnienę, kuriai skyrė jautrų eilėraštį. Kas žino, gal pirmosios mokytojos pavyzdys paskatino ir pačią merginą rinktis studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. 1956 m. diplomuota lituanistė Genovaitė Andriūnaitė su paskyrimu atvyko į Gelvonus ir nebeišvyko. Per 46 metus Gelvonų vidurinė mokykla buvo vienintelė jos darbovietė. Sukūrusi šeimą su gelvoniškiu Vytautu Pilipavičiumi, kūrybingu tautodailininku, taip pat Lietuvos kariuomenės kūrėjo ir savanorio sūnumi, susilaukė trijų vaikų. Ponia Genovaitė sakosi niekada nebuvusi komunistų partijos nare, jai, augusiai lietuviškos kariuomenės kūrėjo šeimoje ir atitekėjusiai į tokią pat patriotišką šeimą, tai buvo visiškai nepriimtina. Būdama nepartinė, 18 m. dirbo direktoriaus pavaduotoja, 15 m. vadovavo profesinės sąjungos organizacijai, išauklėjo ir į gyvenimą išleido ne vieną klasę. Mokytojavo ir jau būdama pensininkė, tik mažesniu krūviu.
Nors jau keturiolika metų mokytoja mėgaujasi užtarnautu poilsiu, ryšio su mokiniais nepraranda. Patyrusios lituanistės patarimų ir konsultacijų nuolat prireikia tai vienam, tai kitam. Mokytoja nesibrangina ir visada sutinka padėti kuo galėdama.
Ponia Genovaitė aktyvi Gelvonų parapijos bendruomenės narė. Ji pasakoja, kad dešimt metų iš įvairių šaltinių ir pasakojimų rinko ir rašė parapijos istoriją, buvo viena „Carito“ organizacijos Gelvonuose įkūrėjų. Turėdama laisvo laiko, mėgsta rašyti eilėraščius, miniatiūras, prisiminimus, pasakojimus apie gyvenime sutiktus žmones. Visa, kas surinkta, sukaupta ir užrašyta, gula į archyvą. Ponia Genovaitė rodo dešimtis aplankų, suskirstytų pagal temas, gražiai ranka surašytų, papildytų nuotraukomis ir piešiniais. Tikras lobynas! „Mokyklos direktorė vis prašo leisti jiems persirašyti kai kurias temas, – sako mokytoja, – reikės atiduoti, gal kam nors bus įdomu pasiskaityti, kas per ilgus metus susikaupė.“ Genovaitės Pilipavičienės pasakojimus apie gelvoniškius noriai spausdindavo rajoninis laikraštis.
Ponia Genovaitė džiaugiasi gerais vaikais. Dukra pasekė mamos pėdomis, irgi tapo mokytoja, ilgus metus mokė, kaip ir mama, lietuvių kalbos. Užaugo šeši anūkai, džiugina širdį ir proanūkis. Visi vyrai, bet močiutė nepraranda vilties vyriškame būryje išgirsti mergaitišką juoką.
Kaip turbūt ir kiekvieną mokytoją, Genovaitę Pilipavičienę džiugina nenutrūkstantys ryšiai su buvusiais mokiniais. Ji rodo nuotraukas ir pasakoja: štai šis tapo žurnalistu, išleido keletą knygelių, kitas tapo mokytoju, trečias mediku ir t. t. „Ambulatorijos slaugytoja mano mokinė, o Širvintose, „Mūsų šeimos klinikoje“, irgi buvusi mokinė dirba,“ – dalinasi ponia Genovaitė. Atrodo, mokytoja prisimena kiekvieną mokinį ir žino jo gyvenimo kelią. Kad buvę mokiniai nepamiršta mokytojos, rodo dovanotos knygos, kruopščiai saugomi atvirukai.
Vaišingoji ponia Genovaitė deda ant stalo nepaprastai gardų sūrį, pagamintą, savaime suprantama, buvusios mokinės, šiandien sėkmingai ūkininkaujančios. O saldainiai irgi buvusios mokinės atvežti iš tolimosios Japonijos. Taip, matyti, kad mokytoja tikrai mylima ir neužmirštama. „Džiaugiuosi, kad likimas man nepagailėjo gerų mokinių, – tikina mokytoja. – Tai didžiausias turtas pedagogui.“
Nepamiršo ponia Genovaitė gimtinės, bet ir Gelvonuose seniai tapo sava, juolab, kad jai rūpi žmonės, jų problemos ir džiaugsmai. Moteris pasakoja, kad dėl ambulatorijos darbo skambino poliklinikos direktorei, rūpinosi, ar gelvoniškiams miestelyje bus teikiama medicininė pagalba. Pilietiškai moteriai rūpi piliečių problemos.
Nuoširdžiai sveikiname mokytoją Genovaitę Pilipavičienę Mokytojų dienos proga, linkime sveikatos, stiprybės ir neblėstančios mokinių meilės. O mokytoja savu eilėraščiu „Pirmajai mokytojai“ sveikina visus buvusius ir esamus mokytojus:
Menu vaikystės svajones lakias
Su pempių klyksmu, vieversio daina,
Su žaibų gaisrais, griaustinio trenksmu,
Kai aušo stebuklinga vasaros diena.
Su pavasario upelių čiurlenimu gaiviu,
Kurių dugnu ritos maži akmenėliai.
Rinkom juos saujom – tapo jie žaislu,
Kai bandą ganėm – buvom piemenėliai.
Tų upelių žaliais pakraščiais
Iš visų kampelių skubėjome mes.
Ir pievų kemsynais ir dirvonais puriais,
Žinojom – į šviesą tie keliai nuves.
O toji šviesa – tai mokykla sena
Su juodais suolais, su knygų spinta,
Iš kurių mokėmės gyvenimą pažinti,
Tikėjom, kad į laimę tik žinios nuves.
Kasdien čia mus laukė mokytoja miela
Lydėdama ir žvilgsniu ir rūpesčiu giliu.
Tik labai gaila, kad jos nebėra…
Šviesūs prisiminimai aidi laukų takeliu.
bendravau, tikra šviesuolė.Mokytoja iš didžiosios raidės.