Pasidalink per Facebook!

Apturėjau, brangieji mano, aną savaitę nepaprastą nuotykį, net ne nuotykį, o visą serialą stebėjau. Ot tas dabartinis šiuolaikinis technikos stebuklas – internetas. Mano anūkėlis, gudrus ir gabus, kad net man pačiam pavydu. Taip greitai koja kojon žengia su technika, tereikia bet ko panorėti ir prašom, jau jis aiškina kaip ir kas. Taigi vat ir ašai iš Pranutės išgirdau, kad vyks neįprastas renginys, tiksliau ne renginys, o naujos Tarybos pasėdis, bet kur – ogi Kultūros namų parodų salėje. Tik pamanykit, it kokia paroda tas posėdis turėtų būti, mįslinau, bet kad dar būtų didesnė intriga, Pranciška prisuokė, kad jame galima bus ir dalyvauti, o tiems, kuriems vietų neužteks ar per vėlai susičiupinės, teks tenkintis tiesiogine transliacija per jutubę. Nelabai aš supratau, kas ta ponia Jutubė: ar koks naujas kanalas per televiziją, ar jos nauja draugė. Bet mintijau sau tylomis, tai taip išeina, kad mano įžvalgomis skaisčiausioji naudojasi arba aš turiu nenuginčijamų telepatinių sugebėjimų. Ne taip seniai jau dalinausi su jumis, mielieji, apie vietinę televiziją ir vadovę joje, ir ką jūs į tai – nepraėjo nė keli mėnesiukai, prašom, jau tiesioginė transliacija pas kažkokią Jutubę. Gerai, galvoju, oi gerai, jei taip ir toliau, turėsiu aš savo skyrelį toje televizijoje, kad ir prie durų leidimus išdavinėdamas, bet vis tik spindulių valdovės gausiu.

Taigi parėjęs namo ir pasakoju saviškiams apie Tubę, o mano anūkėlis sako, kad taip ir taip, čia ne joks stebuklas. Ir greitai man per kompiuterio ekraną vaizdelį parodė. Žiūriu ir savo akimis netikiu: valdovė skaidriausioji į mane žiūri ir, lyg man tiesiai į dušią kalba. Toks vos ne Kašpirovskio seansas iš tų senų laikų, gerai, kad maniškės tuo metu nebuvo, tai dar kokį trilitrinį su vandeniu pastatytų užkalbėjimui. Taigi klausau aš tos tiesioginės kalbos, o žodžiai lyg iš gausybės rago liejasi, apie gražų rytojų, apie šviesų rytojų, apie tai, kad visi mes gyvensime geriau, kad valdžia dirbs visų mūsų labui, kad valdovė, negailėdama jėgų, atsiduos mums visiems ir tik tam, kad mes būtume patenkinti. Juk neveltui (nors labai tikiuosi kad veltui, nesigirdėjo, kad kažkas kažką būtų gavęs arba iki manęs tokios žinios neatėjo) už ją tiek daug žmonių savo balsą atidavė, juk dabar tokio pasitikėjimo negalima apvilti. O paskui prasidėjo gėlių lietus, kiekvienas visokiais įmanomais būdais stengėsi prisigretinti, prisiderinti prie valdovės, kuri buvo pasipuošusi kažkokia grandine. (Pranė man kažkada minėjo, kad valdovė gavo užsakyti sau kažkokias regalijas, tai gal čia jos?).

Pasibaigus gėlių lietui ir amžinosios ištikimybės priesaikoms, prasidėjo visų rimtų vyrų ir moterų priesaikos. Kas drebančiomis rankytėmis, kas kojytėmis, o kas dar kuo, prisiekė mums tarnauti, o svarbiausia, kas man patiko, Dievo nepamiršo paminėti. Kaip ten bebūtų, iš seno žinau, jog visa valdžia nuo Dievo. Tik va klausimėlis man pasipainiojo, kur tie visi rimti vyrai ir moterys prisiekę Dievui per Velykas dėjosi. Žvelgiau tikinčiųjų minioj jųjų veidų, bet nemačiau. Maža ką, gal jau naujus mūsų karalystės reikalus tvarko, bala su jais, mintijau sau. Juk nesvarbu kuriam Dievui meldiesi ir prisiekinėji, gal taip mintiju ir rutulioju savo išmintį, jiems tas dievas – valdovė mūsų skaidriausioji. O kodėl ne? Tepadeda man Dievas, o mintyse turi ją – šviesiausiąją. O jinai ir arčiau nei Dievas danguje, ir išklauso bei išgirsta ką reikia, o ir padeda saviems be jokių išlygų, svarbiausia, kad klausytum, ką Jinai pasakė, prisakė ar liepė, ir viskas…

Taigi, prisiekė visi dideli vyrai ir moterys, o toliau, kaip ir priklauso rimtai televizijai, prasidėjo pramoginė programa – rinkimai. Čia panašiai, kaip kokie mis Lietuva ar pasaulis. Tiesa, pasigedau šiek tiek gracijos demonstracijos, nebuvo tų maudymosi kostiumėlių pasirodymo, bet užtatai pristatymai įspūdingi, ir tik iš pačios valdovės lūpų sklido: „nepakartojama, darbšti, atsakinga, pavyzdinga, sąžininga, supratinga“ ir taip toliau, ir panašiai, net pradėjau žiūrėti, ar po kompiuteriu sirupėlio klanas neprivarvėjo. Taigi, po tokių ypatingų pristatymų, ar galėjo būti išrinkti kiti, ar galėjo kažkas kitas bent bandyti konkuruoti? Be jokių šansų. Laimėjo moteriškas žavesys, gracija (be demonstracijos), atsidavimas ir pasiaukojantis ryžtas dirbti dėl mūsų ir dirbti mums. Kaip ir prieš tai, taip ir dabar, ir per amžius amžinuosius vadovaus mūsų karalystei moterys ir mergelės, bet kokios?! Jei praeitą kadenciją, mano akimis žvelgiant, tik dvi buvo vertos grieko, tai šitoje kadencijoje visos keturios kaip prisirpusios mergelės – uogelės, tiesiog persikiukai… Oi, persiprašau, pavasarinė saulė, matyt, smegeninę sukaitino, va ir mintiju, visokias šventvagiškas mintis.

Menka bėda, kad vyrai mūsuose nepopuliarūs ir jiems be šansų prie valdžios prisigretinti. Mūsuose vyrauja rimtos moterys, o visokiems vyriokams toli gražu iki valdžios aukštybių. Teks, mielieji vyrai, imtis rūpintis moterų mums paliktais dirvonais ir puoselėti slaptas mintis apie valdžios atsikovojimą.

Vyriško solidarumo vedinas Jūsų Varpininkas

Apturėjau, brangieji mano, aną savaitę nepaprastą nuotykį, net ne nuotykį, o visą serialą stebėjau. Ot tas dabartinis šiuolaikinis technikos stebuklas – internetas. Mano anūkėlis, gudrus ir gabus, kad net man...