Naujausios žinios

Vyšniauskų ūkyje darbuojasi dvi kartos

Janina Pukienė

Važiuojant nuo Juodiškių link Alionių, akį patraukia juodųjų serbentų plantacija. Viskas aišku – esame ūkininko Vidmanto ir Gražinos Vyšniauskų žemėje. Dar kilometras, kitas ir prieš akis iškyla dailus namas, už jo – šiltnamių eilės. Kelionės tikslas pasiektas. Šeimininkas kviečia į vidų, gurkšnodami arbatą kalbamės apie ūkį ir gyvenimą jame.

– Kokia buvo pradžia?

Vidmantas Vyšniauskas:

– Ūkiui pradžią davė mano šviesaus atminimo tėtis Stasys Vyšniauskas. Atgavus Nepriklausomybę, jis savo tėviškėje, Alionių II- ųjų kaime atsiėmė 12 ha žemės. Buvom su juo vieni pirmųjų ūkininkų Širvintų rajone. Drauge planavom darbus, rinkomės ūkio kryptį, pradėjom statytis namus.

– Pradėjot nuo 12 ha. Kiek žemės dabar turit?

Vidmantas Vyšniauskas:

– Iš viso dirbamos yra 500 ha. Nuosavos – daugiau nei 300.

– Ką auginat?

Vidmantas Vyšniauskas:

– Daugiausia grūdines kultūras: žieminius ir vasarinius kviečius, kvietrugius, grikius. 25 ha užsodinti juodaisiais serbentais. 77 arus užima šiltnamiai.

– Jūsų ūkis seniai garsėja netradicinėmis kultūromis. Pirmieji pradėjot auginti serbentus. Ar pasiteisino?

Vidmantas Vyšniauskas:

– Deja, deja… Sugundė kažkada „Anykščių vyno“ atstovai, žadėjo gerai mokėti, po 3.5–4 litus už kilogramą uogų. Su tėveliu apskaičiavom, kad verta imtis, išlaidos greitai apsimokės. Paėmėm paskolą, pirkom sodinukus. Kol krūmai užaugo, kainos krito. Ir kasmet tebekrenta. Šiemet kaina dar galutinai nesuderinta, bet ji nebus aukštesnė nei 10 centų. Net garsiai tarti tokios sumos nesinori. Laukiam nesulaukiam, kol baigsis 5 metai, tiek turim išlaikyti, nes esam gavę paramą. Tada užarsim ir pamiršim tą avantiūrą. Kiek gi galima dotuoti nuostolingą kultūrą?

– Vieninteliai rajone auginat šiltnamiuose agurkus. Čia geriau sekasi?

Vidmantas Vyšniauskas:

– Žymiai geriau. Bet apie tai daugiau gali papasakoti dukra Agnė. Ji pas mus – agurkų karalienė (juokauja Vidmantas). Agnė – mūsų vyresnėlė. Ji studijavo viešąjį administravimą, mokslus sėkmingai baigė, dirbo Vilniuje privačiame sektoriuje. Bet prieš pusantrų metų nusprendė, kad miestas ne jai ir grįžo į ūkį, tuo labai pradžiugindama mus.

Džiaugiuosi jos sprendimu. Nedvejodamas šiltnamių ūkį atidaviau į jos rankas. Agnė entuziastingai ėmėsi naujovių. Pernai pradėjom agurkus auginti ne grunte, o mineralinėje vatoje. Išbandėm naują olandišką veislę „Merengue“, tą pačią auginam ir šiemet. Be to, pernai nusprendėm pabandyti auginti du derlius. Šiuo metu jau pasėti agurkai daigams. Antras derlius, žinoma, mažesnis, bet apsimoka. Yra minčių plėsti šiltnamių ūkį.

Agnė Vyšniauskaitė:

– Nors šiltnamiai užima mažiausią žemės plotą, darbo čia daugiausia. Čia dirba 8 žmonės. Darbo yra ir vyrams, ir moterims. Galima sakyti, kad darbai nenutrūksta visus metus. Žiemą šiltnamiai remontuojami, ruošiamos malkos šildymui. Jau kovo pradžioj sėklos sėjamos į dengtą daigyną. Ūkyje 16 šiltnamių, į kiekvieną sodinama per tūkstantį daigų. Dabar, kai auginami du derliai, ciklas baigiasi spalio antroje pusėje.

(Kai lankėmės Vyšniauskų ūkyje, Agnė buvo tik grįžusi iš Kėdainių. Kartą per savaitę ji veža ten tyrimams vandens, naudojamo laistymui, mėginius. Pasak Agnės, tai nėra privaloma, bet norisi, kad produkcija būtų kokybiška. O vandens kokybė labai svarbu, ypač, kai auginama mineralinėje vatoje.)

– Parduodat be problemų?

Vidmantas Vyšniauskas

– Taip. Mūsų ūkis priklauso kooperatyvui „Agrolit“. Jame 6 nariai, tarp jų tokie rinkos milžinai kaip „Kietaviškių gausa“. Didžioji dauguma prekybos centruose parduodamų agurkų yra šio kooperatyvo produkcija. Tris kartus per savaitę atvažiuoja kooperatyvo transportas ir išsiveža paruoštus agurkus. Deja, supirkimo kainos šiemet 20 proc. mažesnės.

– Būna nenumatytų situacijų?

Gražina Vyšniauskienė:

– Būna visko. Būna, kad nespėjam nuskinti agurkų, tuomet visa šeima puolam į pagalbą, dirbam kad ir pernakt. Tenka tada ir man savo, ūkininko žmonos, statusą, keisti į agurkų skynėjos (juokauja).

– Agurkų karalienę jau turit. O kam teks dirbti likusiame ūkyje, kai ūkio galva nutars pailsėti?

Vidmantas Vyšniauskas:

– Labai džiaugiuosi, kad jaunėlis Gražvydas, baigęs gimnaziją, planuoja studijuoti agronomiją ir perimti ūkį. Nuo mažens mes su juo vis laukuose, vis pasitardami tvarkomės.

Gražina Vyšniauskienė:

– Nei vieno vaiko nespaudėm, nenurodinėjom gyvenimo kelio. Tuo didesnis džiaugsmas, kad vaikai seka tėvų pėdomis.

(Vyšniauskai užaugino tris vaikus. Vidurinioji, Miglė, irgi nestokoja energijos ir gyvenimo džiaugsmo. Ji spėja ne tik studijuoti iškart dviejuose mokymo įstaigose, bet ir dirbti. Socialinių mokslų kolegijoje ji mokosi grožio bei sveikatingumo verslo, o Edukologijos universitete studijuoja kūno kultūrą.)

Vidmantas Vyšniauskas:

– Miglė pareiškė, kad į ūkį tikrai negrįš. Mes gerbiame jos sprendimą. Kiekvienas renkasi savo gyvenimo kelią. Mums svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi. Didžiuojamės kiekvienu ir linkim jiems tik gero.

Pro namo langus matosi sodas, o jame –aviliai. Tai Vidmanto „dūšios atgaiva“, kaip sako jis pats. Bitutės jį ramina, su jomis ūkininkas pailsi. Gaila, kad vaikai nerodo susidomėjimo, matyt, nebus kam perimti avilių priežiūros. Nieko nepadarysi, bitininkauti ne kiekvienam duota. Tai ne verslas, tai poilsis. Pasak šeimininkų, atliekamą medų tiesiog išdalina.

Atsisveikinam su svetinga ir gražia Vyšniauskų šeima. Šis ūkis tikrai gyvuos, nes jaunoji karta nepalieka Alionių. Taip ir turi būti.

(nuotraukos iš asmeninio Vyšniauskų archyvo)

2 Comments on Vyšniauskų ūkyje darbuojasi dvi kartos

  1. kokie darbštūs, nieko lengvai nesigauna. Sėkmės jums.

  2. Alionių gyventoja // 2018 birželio 20 13:23 at // Atsakyti

    Malonu matyti per langus Vyšniauskų sodybą ir šiltnamių plantacijas, kai grįžtu į tėviškę. Daugiau Lietuvoje tokių paprastų ir darbščių žmonių.Šaunuoliai

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*