„Žalčio rate“ sukasi istorija (vaizdo įrašas)
Prieš penkerius metus dar visai jauno „Vikingų kaimo“, įsikūrusio Širvintų rajone, Družų kaime, įkūrėjai Judita ir Mindaugas Korsakai bei Edita ir Paulius Gilės visus, kam įdomu išmokti senovinių dainų, šokti senovinius šokius, savo rankomis pasisiūti senovinį buityje nešiojamą drabužį ar jo detalę, pramokti archainių amatų, paragauti senovinių patiekalų, kvietė į stovyklą „Žalčio ratas“. Pirmojoje stovykloje susirinko nedaug, bet nuoširdžių, iš visos Lietuvos kampelių susibėgusių šeimų. Šiemet liepos 15–17 dienomis ši stovykla šventė susibūrimo penkmetį. Šeimų susirinko ženkliai daugiau nei pirmąjį kartą. Buvo šeimų naujokių, atvyko ir stovyklos senbuviai, kurie čia stovyklauja ketvirtus ir net penktus metus.
„Širvis“ pasiteiravo stovyklos rengėjų, kuo čia dėtas žaltys ir ratas. „Pasak mūsų senolių, žaltys buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. – pasakojo viena iš idėjos autorių Edita Gilė – Sakyta, kad namai, kuriuose jis gyvena, yra laimingi.“ „„Vikingų kaime“ kol kas žalčiai nesirenka. Bet norėtume, kad savo gerąja dvasia apgaubtų visus mūsų stovyklos dalyvius ir laimės pavidalu apsigyventų jų šeimose. O ratas todėl, kad būtent rate nuo seno vyko įvairūs veiksmai: apeigos, aukojimai bei pasitarimai. Todėl tikimės suburti šeimas į tvirtą šeimų ratą bendrai veiklai.“ – atsakymą pratęsė Judita Korsakienė.
Toks paprastas ir svarbus stovyklos tikslas – suburti šeimas prasmingam ir bendram laisvalaikiui, populiarinti senuosius amatus bei paskatinti senovinėmis priemonėmis bei įrankiais pasigaminti senovinį daiktą, kurį šeimos galės naudoti buityje ir šiais laikais.
Pirmąją dieną stovyklautojai kūrėsi, statė palapines miegui ir amatų rodymui, ruošėsi puotai. Pagrindinė puotos stalo šeimininkė Indrida Šilgalytė atvyko iš Salantų, Žemaitijos. Ingrida yra senovinių vilnonių audinių audėja, jos gaminių užsisako muziejų rekonstruktoriai. Bet pasikalbėjus su ja, tampa aišku, kad ši jauna žemaitė domisi ne tik audimu. Jai įdomus senovės gyvenimas, ji daug išmano apie protėvių virtuvę bei patiekalus. Ingrida pasakojo, kad ant senovinio stalo visiškai netinka pomidorai, fermentinis sūris, pievagrybiai ar kiti maisto produktai, kurie neaugo mūsų kraštuose. O va agurkus, manoma, senovės šeimininkės jau augino. Šiltuoju metų laiku patiekalai būdavo šviesūs: baltas sūris, grūdai, žirniai, agurkai, o šaltesniuoju metų laiku ant stalo atsiranda tamsesni patiekalai: kanapės, žvėriena, juoda duona. Ant stovyklautojų puotos stalo Ingrida pridėjo įvairių patiekalų: perlinių kruopų bei žirnių košės, blynų iš žirnių ar grikių, miežių, žvėrienos kukulių, juodos duonos, maltų kanapių sėklų su druska bei kepintais svogūnais, žemaitijoje vadinama spirgine, bei naminės giros.
Stovyklos atdarymas vyko iškilmingai – duonos bei giros aukojimu. Kanapinę duoną riekė „Vikingų kaimo“ gaspadorius Mindaugas Korsakas ir pasiuntė ratu, o gaspadinė mediniame kauše su išraižyta širvio galva paleido ratu aukojamą girą. Kanapinę duoną bei girą paragavo kiekvienas rate esantis, o vėliau gaspadoriai sukvietė visus puotauti prie bendro stalo.
Antrąją ir trečiąją stovyklos dieną visą dieną su pietų pertrauka vyko amatų pamokos. Prie Širvintos kranto virė darbas. Prie vienos palapinės dauguma moterų bei mergaičių iš žolynų gamino įvairias kompozicijas, verbas bei vainikėlius. Prie kitos palapinės būriavosi vyrukai, kurie gamino sau odinius kapšelius, o netoliese amatininkės iš įvairiaspalvių siūlų vijo juostas. Prie tvenkinuko buvo gaminamas luotas. Vidur aikštės, prie laužo, įsikūrė šešėlių teatro lėlių gamyklėlė, kurioje plušėjo mažieji darbininkai. Su šaunia vadove jie gamino personažus: katytę, vilką bei kiškutį, kurie vakare atgijo „Vikingų kaimo“ menėje. O dieną menėje įsikūrė žolininkė, kuri kvietė dalyvius susipažinti su arbatinėmis bei vaistinėmis žolėmis, o prisirinkę žolelių, gamino fermentuotą arbatą. Per kelis žingsnius, lauko virtuvėje, vyko seniausio gėrimo pasaulyje – midaus – gamybos pamoka. Apie arbatos fermentavimą bei midaus gamybą papasakosime atskirai.
„Žalčio rato“ stovyklos „vinis“ – „Vikingų pirtelė“. Tik kartą per metus ji kurenama pirtininkų profesionalų, su šviežiai rištomis vantomis, tikromis pirties procedūromis ir švelniu, gaiviu pasiplaukiojimu upėje šviečiant mėnesienai.
Ši stovykla leido pailsėti daugeliui šeimų nuo miesto šurmulio, geriau pažinti gamtą, jos gėrybes, įkvėpti gaivaus oro, patirti vėsios nakties prie upės palapinėje gaivą, matyti laisvą krykštaujančio vaiko lėkimą per pievą, pabūti kartu, išmokti senųjų amatų, pasigaminti naudingų ar gražių daiktų ir išvykstant jau svajoti čia vėl ir vėl sugrįžti.
Parašykite komentarą