Pasidalink per Facebook!

Žygis žemaitukais žirgais aplink Lietuvą  „Žemė–žmogus–žirgas“ vyko nuo rugsėjo 4 d. iki spalio 10 d. Šventojoje, ant kalno „Žemaičių alka“ žygeiviams buvo įteikta šventoji ugnis (žygeivių pavadinta Gabija), kuria raiteliai ir žirgai apjuosė Lietuvą. Suplanuotas atstumas nukeliauti žirgais daugiau nei 1700 kilometrų palei valstybinę Lietuvos sieną buvo įveiktas per 37 dienas.

Žygio organizatoriai, rėmėja Žemaitukų arklių augintojų asociacija ir pagrindinis rengėjas bei žygio vadovas, kelių tarptautinių žygių žemaitukais dalyvis, Vaidotas Digaitis žygį skyrė Etnografinių regionų metams, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui ir Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms metinėms paminėti bei buvusiems 1935 ir 1975 m. žygiams atminti.   Aplankyti visi suplanuoti Lietuvos etnografiniai regionai bei parodyta pagarba jų kultūriniam ir istoriniam palikimui. Šiame nelengvame, kupiname išbandymų, pavojų sveikatai bei gyvybei žygyje dalyvavo mūsų rajono gyventojas iš Kernavės – Česlovas Marcinauskas.

Po žygio  pakalbinome Česlovą ir paprašėme pasidalinti žygio įspūdžiais su „Širvio“ skaitytojais.

Šis žygis jums nėra pirmas. Kokiuose žygiuose dalyvavote anksčiau?

Taip, šis žygis jau trečias.  Dalyvavau 2010-aisiais organizuotame  žygyje „2 000 kilometrų istorijos“. Tada iš Senųjų Trakų mūsų dešimtukas leidomės iki Juodosios jūros ir įveikė apie 2000 kilometrų. 2011-ųjų metų vasarą mes devyniese, minėdami karalienės Barboros 460-ąsias mirties metines, žemaitukais nujojome iš Vilniaus į Krokuvą ir įveikėme 1000 kilometrų. O šiame žygyje nujojome tikrai daugiau nei 1700 kilometrų.

Kiek žmonių pasiryžo apjoti aplink Lietuvą?

Žygyje dalyvavo  8 raiteliai. Du važnyčiojo paties žygio vado Vaidoto Digaičio pasigamintą karietą su žygio manta. Karietą traukė du žirgai. Du pakaitiniai žirgai ir Vaidoto lietuvių skalikų veislės kalytė Alka. Komandoje buvo keturios merginos: Skirmantė Naglytė ir Aušrinė Butkevičiūtė iš Vilniaus, Severija Bružaitė ir Sofija Bizauskaitė iš Klaipėdos. Ir šeši vyrukai: Marius Kleišmantas iš Varsėdžių kaimo, Šilalės rajono, Jonas Plūčas iš Girsūdų kaimo, Pasvalio rajono,  Remigijus Žiauberis iš Kaltinėnų, Šilalės rajono, Irmantas Kandratavičius iš Utenos, mūsų vadas Vaidotas Digaitis iš Laukuvos, Šilalės rajono ir aš  iš Kernavės, Širvintų rajono.

Kodėl pasirinkti būtent žemaitukų veislės žirgai?

Šio žygio misija buvo nešti žinią apie žemaitukų veislės žirgų veislę. Dar negirdėjau, kad kitų veislių žirgai dalyvautų tokiuose tolimuose ir varginančiuose žygiuose. Žygiuose išryškėja visa tiesa apie šių žirgų veislę. Žemaitukai – ištvermingi, atsparūs ligoms, nelepūs, nereiklūs pašarui, stiprūs, nejautrūs oro temperatūros pokyčiams, greiti ir energingi. Jie ir šiais laikais gali išgyventi miške kartu su briedžiais. Tuo pat jie yra ir labai kovingi. Pradžioje, kol jie apsipranta komandoje, reikia labai stipriai juos rišti, nejoti šalia vienas kito. Kitaip neišvengsi nei apsispardymų, nei apsikandžiojimų tarp žirgų. Žmonėms jie yra labai geri. Nuo seno žmonės juos myli už darbštumą ir ištvėrmę. Turiu kumelę Žigą. Lietuvoje tokių „geležinių“ kumelių yra tik kokios trys. Norėjau joti ja, bet prieš pat žygį Žiga atsivedė kumeliuką. Tai žygiui skolinausi žirgą iš gero draugo ir jojau žirgu Kibiu. O savo du žirgus Žvilgą ir Kretą daviau nuolatiniams bendražygiams Skirmantei ir Jonui.

Ar galite papasakoti apie pačią įsimintiniausią žygio dieną ar situaciją?

Tokių buvo tikrai ne viena. Papasakosiu, kaip, likus dviem dienoms, reikėjo persikelti per Minijos upę. Buvo sutarta, kad ir mus, ir arklius su karieta perkels tokie seni garlaiviukai. Po to reikėjo įveikti vandenį ir pakliūti į Nidą. Vietos garlaiviuke buvo labai mažai. Žirgus sustatėme vieną prie kito, labai stipriai surišome, bet šalia nestovėjome. Pavojinga būtų, jei jie susikibtų vienas su kitu, tarp jų esantis žmogus tokiame mažame plote galėjo žūti ir niekas negalėtų padėti.  O arkliai, mūsų nuostabai, labai ramiai išstovėjo visą plukdymo laiką. Garlaiviukas, blaškomas bangų, siūbavo į visas puses, o žirgai net apie porą valandų išbuvo ramūs.

Kas padėjo prižiūrėti arklių sveikatos būklę?

Dažnai atvažiuodavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto stambių gyvulių klinikos vedėjas profesorius Audrius Kučinskas. Taip pat atsiųsdavo savo kolegas pakonsultuoti, pastebėti arklių sveikatos būklę, kelis kartus ėmė iš arklių kraują  ir stebėjo, kaip arklys jautėsi ir kaip kinta kraujo tyrimų rezultatai tokių didelių arkliams apkrovų metu. Va taip, kruopščiai buvo stebimi žirgai, o žmonių sveikata taip nebuvo stebima. Du žirgai nenukeliavo iki galo, juos teko pakeisti kitais. Mano žirgą namo pargabeno Lina Petrylienė. Lina taip pat jį prižiūrėjo, leido vitaminus, stiprino žirgą, kol aš buvau žygyje.

Ar nesušlubavo žygeiviams  sveikata tokiame ilgame ir tikrai nelengvame kelyje?

Žinoma, kelionę iki galo nužygiavo ne visi. Bet aš visada sakau, jei pasiryžau tokiam žygiui, turiu būti pasiruošęs pavojams ir sveikatai, ir gyvybei. Trys žygeiviai turėjo pasitraukti iš žygio dėl sveikatos. Vienas peršalo drėgnomis naktimis. Suėmė radikulitas. Kiek galėjo, kentėjo, bet, kai skausmas tapo nebepakenčiamas, išvyko namo. Vienai merginai teko grįžti namo dėl akių. Aš taip pat buvau sunegalavęs. Didžiausi skausmai ir nuovargis apėmė antrą savaitę. Pasibaidė mano žirgas, nešėsi į šoną ir griuvo. Aš išsilaikiau ant arkio, bet pasitempiau nugaros raumenis. Skausmas labai vargino. Gydžiausi pats. Dar bendražygė Aušrinė paskolino avikailį, kurį dėdavau ant balno.

Po savaitės skausmai liovėsi ir tuomet jaučiausi jaunas ir stiprus, nors man – 58 metai. Žygių metu aš labai mažai miegu. Tris, keturias valandas ir gana. Bet nuovargio nejaučiau. Galėjau joti ir joti kiekvieną dieną. Ir dabar galiu.

O kur nakvodavote? Kur gamindavotės maistą?

Pirmomis savaitėmis miegojome palapinėse. Rytais daug laiko užtrukdavome, kol sukraudavome daiktus į karietą. Todėl išjodavome kiek vėliau nei suplanuodavome.

Pirma naktis buvo labai sunki. Nujojus 8 pirmus kilometrus, stojome nakvynei, bet, norėdami pakliūti į sovyklavietę, turėjome įveikti  statų ir aukštą krantą. Arkliams buvo lengviau. Didžiausias vargas buvo užtempti karietą. Įveikus pusę skardžio,  nutrūko pakinktai ir ji liko stovėti vidury. Sukibome visa dešimtis ir šiaip ne taip  užtraukėme ją į viršų. Vos tik įveikėme skardį ir ruošėmės įsikurti nakvynei, mus užklupo stiprus lietus.

Kol įsikūrėme, visi permirkome iki paskutinio siūlelio. Palapinės peršlapo. Miegojome, galima sakyti, vandenyje. Pirmą pusę žygio miegojome palapinėse, o antrąją – mūsų nakvyne rūpinosi geras mūsų žmogus Virginijus Jočys. Buvo atvejų, kai žmonės kvietėsi į namus ar įleisdavo į kluonus pernakvoti.

Pietus valgydavome per trumpas sustojimo pertraukas. Nieko negaminome, tik išsivirdavome arbatos. Pakeliui sutikti lietuviai buvo labai geranoriški. Aukojo lašinių, daržovių, pieno, medaus. Kelionėje maisto pirkome ne daug, pakakdavo suaukoto maisto. O jau vakare virdavome maistą ant laužo. Laužą įkurdavome pasiėmę karštų žarijų nuo Gabijos, mus visą kelionę lydėjusios ir neužgesusios šventos ugnies. Kartais ją vadindavome Gabijyte. Kiekvienas budėjome ir turėjome pasirūpinti, kad Gabija neužgestų. Ant laužo gamintas maistas labai skanus, virta bulvė ir ta labai skani.

Pakeliui sutikti žmonės žirgams suaukodavo avižų . Lietuviai pasirodo dosnūs ir labai svetingi žmonės. Avižų beveik visą kelią nepirkome, o jei būtų vietos karietoje, tai dar ir namo būtume parsivežę. Ganyti leisdavo visi, kur tik sustodavome.

Kokį žygį planuojate artimiausiu metu?

Yra minčių kitą pavasarį suorganizuoti šešių parų žygį į Dzūkiją. Turiu daug draugų, susiorganizuosime visi ir aplankysime dzūkus. O ten taip pat yra žirgų mylėtojų. Mus visus vienija meilė žemaitukams ir ne tik…

Žygio dalyviai jojo  arčiausiai Lietuvos pasieniu esančiais laukų ir miško keliukais. Šiek tiek žygiavo Latvijos teritorija. Žygeiviai kėlėsi per Ventos upę, aplankė Žagarę, Didžiasalį, Medininkus, Eišiškes, kirto  Nemuną.  Ilgesnių sustojimų vietose buvo organizuojami etnokultūriniai renginiai, susitikimai su vietinėmis bendruomenėmis, rengiamos naktigonės su dainomis, pokalbiais. Žygio metu aplankytos įvairiausios įsimintinos, istorinės ir etnografinės vietos.  Žygis spalio 10 d.  baigėsi ten, kur prasidėjo – Šventojoje.

Nuotraukos iš ameninio Česlovo Marcinausko archyvo

Žygis žemaitukais žirgais aplink Lietuvą  „Žemė–žmogus–žirgas“ vyko nuo rugsėjo 4 d. iki spalio 10 d. Šventojoje, ant kalno „Žemaičių alka“ žygeiviams buvo įteikta šventoji ugnis (žygeivių pavadinta Gabija), kuria raiteliai ir žirgai apjuosė Lietuvą. Suplanuotas atstumas...