Naujausios žinios

Žemaitukų veislės žirgai (vaizdo įrašas)

Žemaitukai – viena seniausių Europoje, unikali lietuviška arklių veislė, žinoma nuo VI–VII amžiaus. Rašytiniuose šaltiniuose XIII–XIV amžiuje žemaitukai giriami kaip puikūs karo arkliai, pasižymėję kovose su kryžiuočiais. Jie atsparūs ligoms, ištvermingi, nereiklūs pašarui, greiti, ilgaamžiai, gero sudėjimo. Didžiausias ir, ko gero, vienintelis trūkumas – žemas ūgis. Norint stambesnių, aukštesnių arklių, žemaitukai buvo kryžminami su stambesnių veislių arkliais, kol susigriebta, kad veislė yra prie išnykimo ribos. Gerai, kad atsirado protingų ir veiklių žmonių, įvertinusių veislės išsaugojimo svarbą ir prisidėjusių prie jos puoselėjimo. Pirmiausia tai buvo kunigaikščiai Oginskiai, kurie įkūrė Raseinių ir Rietavo žemaitukų veisimo draugijas. Jie steigė premijas valstiečiams, kurie veisė ir augino grynaveislius žemaitukus. Veislė buvo išsaugota, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuva neteko apie 70 proc. arklių, nemaža jų dalis buvo išvaryta į Vokietiją. Žemaitukų veislei vėl kilo išnykimo grėsmė. 1922 metais Žemės ūkio ministerija Plungėje buvusiose Oginskių arklidėse įsteigė valstybinį žemaitukų arklių žirgyną. Po dvylikos metų jis buvo perkeltas į Gruzdžius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atsitraukdami vokiečiai išsivarė visus žirgyno arklius, o arklides sudegino. Žmonės sugebėjo paslėpti keturias kumeles.

Steigiant kolūkius, vėl pradėta galvoti apie žemaitukų veislės atkūrimą. 1948 metais Telšių apskrityje įkurta nedidelė žemaitukų veislės arklių ferma, į kurią buvo surinkti išlikę žemaitukai. Nuo 1959 metų žemaitukus auginti ir tobulinti pavesta Vilniaus valstybiniam žirgynui. Čia banda nuolat didėjo, arkliai plito Lietuvoje, buvo parduodami ir užsieniui.

1990 metų pertvarkos žemaitukų veislei sudavė triuškinantį smūgį. Prekiautojai masiškai supirkinėjo arklius, vežė juos į Vokietiją ir Lenkiją. Fermos sunyko, arklių liko tik pas pavienius gyventojus. Po ketverių metų šalyje buvo likę vos trisdešimt žemaitukų arklių. Prof. J. Šveisčio iniciatyva 1994 m. prie Lietuvos gyvulininkystės instituto buvo suformuota žemaitukų banda. Parengta veislės išsaugojimo programa atvėrė galimybę išsaugoti žemaitukus.

Europoje ši veislė pripažinta saugotina tarptautiniu mastu ir įtraukta į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą.

Šiuo metu Lietuvoje yra dvi žemaitukų auginimo fermos Riešėje ir Baisogaloje. Yra įkurta žemaitukų augintojų asociacija, kurios centras – Baisogaloje. Ten vedama labai griežta apskaita, stengiamasi, kad veislė išliktų gryna.  Šiuo metu šalyje yra apie 700 žemaitukų kumelių. Kad veislei nekiltų pavojaus, reikia jų ne mažiau tūkstančio. Taigi, veislės puoselėtojų laukia dar ilgi metai darbo.

Žemaitukų istorija tarsi atkartoja Lietuvos istoriją, juk Lietuva irgi daug kartų vos neišnyko, kovėsi už išlikimą. Mūsų krašto likimas garbingas, skausmingas, permainingas. Tokia ir žemaitukų veislės istorija.

Šio pasakojimo neišgalvojau ir neradau visažiniame internete. Apie žemaitukus ir jų veislės istoriją papasakojo kernaviškis arklių mylėtojas ir žemaitukų augintojas Česlovas Marcinauskas. Jo ūkyje Kryžiaukos kaime auginama dvylika žemaitukų. Kokia buvo pradžia? „Arklius mylėjau ir auginau visą laiką, – pasakoja Česlovas, – esu dėkingas veislininkystės inspektorei Laimai Dorofejevaitei, kuri 2008 m. mane supažindino su žemaitukų augintoju Mindaugu Sekmoku. Vyresni širvintiškiai dar atsimena jo tėvą, žinomą žirgininką Marijoną Sekmoką. Iš M. Sekmoko įsigijau dvi žemaitukų kumeles, tai ir buvo pradžia.“ Česlovas didžiuodamasis pasakoja apie numylėtą kumelę Žigą, kurią prieš keletą metų išsipirko iš mėsinių arklių supirkėjų. Šią kumelę žino daugelis, nes būtent su ja Česlovas dalyvavo dviejuose jojimo žygiuose. 2010 metais grupelė žemaitukų veislės puoselėtojų surengė žygį žemaitukais iki Juodosios jūros, Vytauto Didžiojo keliu. Po metų ta pati grupė jojo iš Vilniaus į Krokuvą Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės keliu. Visi žygeiviai turėjo pakaitinius arklius, vienintelis Česlovas jojo viena kumele – Žiga.

„Įsitikinome patys ir daugeliui įrodėme, kad Vytautui nujoti iki Juodosios jūros ir pagirdyti ten žirgus – ne pramanas. – pasakojo Česlovas. – Ir mes girdėme ten arklius, jie noriai gėrė sūrų vandenį.“ Po žygių liko tik geri prisiminimai ir teigiamos emocijos. O sodyboje žygius primena nuotraukos. Paklaustas, ar vėl jotų, su ta pačia kompanija žirgininkas net nedvejodamas leistųsi į naujus žygius. Komandos narys V. Digaitis vis nenurimsta. Pasak Česlovo, apjojęs aplink Baltijos jūrą, jis dabar išjojo dviem metams, planuoja pasiekti Japoniją. Kiti kol kas jodinėja tik savo malonumui.

Česlovas džiaugiasi, kad jo senutė – jai jau penkiolika metų – Žiga atsivedė kumelaitę, tad ištvermingosios ir idealaus sudėjimo kumelės linija bus pratęsta.

Č. Marcinausko sodybą arklių mylėtojai gerai žino. Čia organizuojami žygiai po apylinkes. Galima joti, o norintys keliauti patogiau vėžinami nedidele karieta. Besidomintiems Česlovas visada pasiruošęs papasakoti žemaitukų veislės istoriją.

„Palaikome gerus ryšius su Lazdijų žirgininkais. – pasakoja žirgų augintojas. – Nuvažiuojam ten ir keletui dienų, surengiam kokį žygį. Dažnai nujojam iki Punsko, ten yra daug arklių augintojų ir mylėtojų, pasisvečiuojame. Lenkai turi panašią nedidelių arklių veislę – „Konik polski“ („lenkų arkliukas“). Kažkada šios veislės eržilai kartu su estų kleperiais buvo naudojami žemaitukų populiacijos gausinimui.

Besikalbant apie žemaitukus, apžiūrint senovinį pančiojimo įtaisą, skirtą arkliams ganyklose saugoti nuo čigonų vagysčių, atvažiavo Česlovo žmona Liudmila. Užsimezgė pokalbis kitomis temomis. Bet apie tai – kitą kartą.

 

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*