Žemiečio Ugniaus Pauliukonio Koncertas Kaune
Alfredas Varnas
Kauno filharmonijos mažojoje salėje įvyko mūsų žemiečio pianisto Ugniaus Pauliukonio koncertas. Prieš tai paskutinį kartą teko klausytis skambinant Ugnių Rachmaninovo sonatą violončelei ir fortepijonui Kernavės „Šulinio“ galerijoje. Nors jis grojo kartu su savo partnere violončelininke, visus sužavėjo savo meistriškumu. Ir Kaune rečitaliui pasirinkta programa nuo Skriabino iki Listo pasirodė itin solidi. Bet čia ir vėl programos leitmotyvu buvo Rachmaninovo opusai.
Keturių dalių interpretacijos atskleidė jaunojo pianisto meistriškumą, brandą ir besiformuojantį savitą atlikimo stilių. Manau, kad širvintiškiai turi kuo didžiuotis. Kažkada, besikalbant su Ugniumi, diskutavome apie įvairių kompozitorių kūrinių interpretacijas, kūrybišką požiūrį į meistriškumo ir stiliaus santykį ir kitus muzikavimo aspektus. Man pasakius, kad Debiusy klausau skambinant Aleksio Vainbergo, o Šuberto – Vilhelmo Kempfo, tai Ugnius pasakė: “ Tai aukščiausia klasė! “
Norėčiau palinkėti Ugniui, kad kada nors koks nors melomanas, klausydamas jo atliekamą Rachmaninovą, pasakytų: “ Tai aukščiausia klasė! “ Galvoju, kad Ugniaus pasirinktas interpretacijos stilius išryškėja atliekant Rachmaninovo, bet dar geriau Listo kūrinius.
Grįžęs namo, po koncerto, nenurimus patirtoms emocijoms, dar kartą pasiklausiau Listo rapsodijos Nr.2. Panaši į Ugniaus paskambintą ir tokia pat emocionali.
Neprarandu vilties, kad galbūt greitai ir Širvintų kultūros centre sulauksime Ugniaus rečitalio. O koncertas Kaune visiems klausytojams paliko didžiulį įspūdį. Ir buvo visai nesvarbu, kad už lango įkyriai lijo.
Smagu skaityti ir girdėti apie žmones, ypač jaunūs, garsinančius rajoną gražiais darbais ar talentu. O jų turim tikrai ne vieną.
Nes šiandien kad ir kaip bebūtų liūdna labiau esam garsūs savo neeiliniais politikais.