Ženklai ir pranašystės
Ir vėl savaitėlės nebėra. Kur ten savaitėlės, greitai ir pavasarėlį palydėsime pasitikdami vasarėlę. O pastaroji turi savybę ilgai neužsibūti ir vėl džiaugsimės spalvotu rudeniu. Kai pagalvoji, tai net plaukai pasišiaušia, taip visas gyvenimėlis ir praūš belaukiant pavasarėlio, belaukiant šviesesnės dienelės. Eini iš vakaro miegoti galvodamas, ką reikės nuveikti kitą dieną, o ryte keliesi su mintimi, ačiū Dievui, kad sulaukei naujos dienelės. Ir taip visą gyvenimą, dar gerai, jei gauni išsimiegoti, nekankina kokie košmarai ar naktinės vizijos.
Štai aną kartą apie briedį prie įvažiavimo į Širvintas prakalbau ašai, vėliau savo akimis mačiau, kaip trinkelės prie nelaimingos estrados ardomos, ir ką jūs manote, naktį pabudau visas krečiamas šalto prakaito ir nesuprasdamas, ar tiesa tai, ar tik sapnas, o gal visa pranašystė. Oi rūpi man mūsų karalystės gerovė ir valdovės skaisčiausiosios ramybė, net naktimis nemiegu. Nesigirsiu, bet ašai panašiai kaip koks kunigaikštis Gediminas apie Vilnių prisapnavau.
Taigi sapnuoju ašai, kad išėjau grybauti. Einu einu mišku, grybų nėra, ir tik staiga girdžiu, kad kažkas atbėga, atidunda. Pasislepiu krūmuosna, ėgi žiūriu, kad briedis nuo Širvintų įvažiavimo atbėga. „Ė ne, brolyti, – misliju ašai, – kaip čia dabar bus mūsų karalystė be briedžio“. Iššokau ir sakau tam didžiaragiui,: „Stok, kur čia lapatuoji?“ O tasai bestija, matai, ir prakalbo žmogaus balsu, sako: „Bėgu iš ten, kur mane pastatė, ruošiasi nugriauti viską, o tai negeras ženklas. Nenoriu, kad mane perrinktų, kaip tas trinkeles centre prie estrados ir nežinia kuo pakeistų. Baigiasi šiajai karalystei geri laikai, ateina sunkios dienos. Pažiūrėk, – porina mano keturkojis pašnekovas, – kaip praeitą kadenciją viskas klojosi, it sviestu patepta, nuo pat pirmos dienos tik viskas žydėjo, klestėjo ir akį traukė, ugi dabar kas darosi: pirmi šios kadencijos darbai nuo griovimų ir ardymų, kas dar nepadaryta iki galo, prasidėjo.“
Prabudau ir užmigti negaliu, ėmiau mintyti ašai ir dėlioti, ką sapne išgirdau ir ką tikrovėje matau, rinkimai juk baigiasi. Ir sakykite, mielieji mano, ar neteisybė susapnuota mano?! It kokiam atvirkščiai rodomame filme sukasi viskas atgalios: štai trinkeles nuima, briedį nuo tokio daug žadančio riboženklio nukelti kėsinasi, baseinas niekaip vandeniu neprisipildo, panašu, kad, kaip kažkas sakė, dugną pamiršo įdėti, o kur dar kiti ženklai: turiu galvoje prezidento rinkimų rezultatus, juk premjeras sakė, kad stiprios Lietuvos be stiprių Širvintų nesukursime, o kur ta galybė pasidėjo, kai tokia silpna pergalė. Pažiūrėsim, ką į Europos parlamentą pasiųsime, ar iškurnės mūsų valdovės antroji pusė į Briuselį, ar liks čia savo karalienei nuo kelių akmenėlius rankioti.
Laikas, mano mielieji, pradėti ruoštis, taip vadinamam, planui B, tiesa tokio plano tikriausiai nėra, nes kas galėjo pagalvoti, kad jo iš viso reikės. Tokia daug žadanti buvo pradžia, tiek vilčių ir patarimų (bent mano) sudėta ir, va kad nori, dabar, šnipštas išeina. Dar gerai, kad stadiono niekas nejudina, nors pabandymų ir pataisymų būta, panašiai kaip ir su tuo nauju, brangiu socialiniu būstu – ne viena, tai kita tarnyba karts nuo karto vis užsuka ten, tai vandens trasą patikrinti, ar nesutrūkusi, tai dujų kvapo užuosti, ar kur neleidžia.
Et, pagalvoji žmogus sau tyliai kamputyje, kad ne tokia jau visagalė ta mūsų valdovė, dirba vargšytė, stengiasi, tikriausiai, kaip ir aš, naktimis nemiega, o išeina taip, kaip išeina. Ir pasipainiok tu man taip, briedžiui tam po kojomis, negalėjo šonu kitu ar į kitą pusę pasiduoti, pagaliau sutuoktinei mano prisisapnuoti, gyvenčiau sau toliau ramiai ir nekvaršinčiau sau ir jums galvos, mielieji mano, o dabar va. Turim ką apmąstyti, o svarbiausia, kad tas šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Tai ir matysiu dabar visur tik apokaliptinius ženklus. Reiks gal su Pranute pasitarti, gal jinai sugrąžins man ramybę ir viską, kaip tas Gedimino Lizdeika, kitaip, valdovei palankiai išaiškins. Ir sugrįš ramybė ir šviesa į mano varpinę.
Viltingi linkėjimai nuo jūsų Varpininko
Parašykite komentarą