Naujausios žinios

ZIBALAI – MIELAS KRAŠTAS

Valda PATINSKIENĖ

Moterų ansamblio koncertas (p. Stefanija pirma iš dešinės)

Kiek besilankyčiau Zibaluose, su kuo bekalbėčiau, stebina tai, kad pataikau susipažinti su labai seniai čia gyvenančiais. Taip, pastaruoju metu Zibalų gyvenvietė gražėja: statomi nauji namai, remontuojami, rekonstruojami senieji. O vietiniai zibališkiai nė nemano ieškoti geresnės vietos. Visi seniai tarpusavyje pažįstami. Vieni gyvena daug metų kaimynystėje, kiti – buvę bendradarbiai, dar kitų vaikai mokėsi vienoje klasėje. Sakyčiau, tai vos ne giminių ar vien tik draugų kaimas. Dabar jau supratau, kad Zibaluose taip įprasta. Kai bendruomenės pirmininkė Dalia Bulonienė paminėjo kelias aktyviausių bendruomenės narių pavardes, pirmiausia apsilankiau pas ponią Genovaitę Kriaučiūnienę. Besikalbant ponia Genovaitė paminėjo savo kaimynės Veronikos Kazlauskienės pavardę, apie ją kalbėjo ir bendruomenės pirmininkė. Na, o ponia Veronika, pasakodama apie rožinio nares, paminėjo ponios Stefanijos Paulavičienės pavardę. Apie S. Paulavičienę kalbėjo ir ponia Dalia. Sutapimas? Ne. Tiesiog tai aktyvios, daug prisidedančios prie bendruomenės gyvenimo, bažnyčios rožinio grupei priklausančios ir visur spėjančios moterys.

Štai ir dabar nutariau susipažinti ir pasikalbėti su ponia Stefanija, o ponios Stefanijos nėra namie. Žentas nuvežė į bažnyčią. Teko palaukti, kol anūkė parveš močiutę namo. Šiuo metu ponia Stefanija sunkiau vaikšto, tad ne visada gali dalyvauti renginiuose ar suėjimuose, ar atlaiduose. O būdavo…

„Būdavo, – atsiduso ponia Paulavičienė, – darbe turėdavau būti septintą valandą ryte. Iki to laiko reikėjo apeiti savo ūkį. Vos ne trys kilometrai iki ganyklos, rytais su vyru arkliuku važiuodavome penkių karvučių melžti. Grįžusi iš ganyklos sutvarkydavau pieną, paruošdavau pusryčius ir kuo greičiau į darbą. Laimei, Zibalai ne koks didelis miestas, mokykla netoli nuo namų, tad anksti atsikėlusi į darbą laiku suspėdavau. O pavakary laukė ta pati kelionė…

Paskutinius dešimt metų dirbau Zibalų dešimtmetėje mokykloje valytoja. Mokytojų kolektyvas buvo labai geras, draugiškas. Dainavau mokytojų ansamblyje. Ką mokėjome, važiuodavome parodyti ir kitiems. Tuo metu, kai dirbau, mūsų kaimo dešimtmetėje mokykloje mokėsi šimtas moksleivių, per pertraukas kiemas plyšojo nuo vaikų klegesio ir juoko, o dabar liko tik pradinė mokyklėlė. Aš pati kažkada lankiau šią mokyklą.

Tėviškė – Matukų kaimas, o Zibaluose buvo artimiausia mokykla. Ją lankiau ne tik aš. Čia mokėsi ir mano keturios sesutės. Mus mokė mokytojai Kiškis, Petkevičiūtė, Žvinys, Guobys, Paulavičiūtė.

Baigusi septynias klases, likau prižiūrėti pagrandukę sesutę. Nuo septyniolikos jau pradėjau dirbti ir dvidešimt penkis metus atidirbau Šešuolėlių tarybiniame ūkyje. Fermoje prižiūrėjau veršelius, šėriau kiaules, teko ir laukininkystės darbai. Darbas buvo varginantis, gal tai dabar atsiliepia kojoms. Dirbdama niekada nesiilsėjau, nesėdėjau. Skubėjau kuo greičiau viską atlikti ir tekina namo, nes čia laukė begaliniai darbai. Gerai, kad vyras kai kuriuos darbus už mane atlikdavo, tuomet galėjau valandėlę atsipūsti. Sekmadieniai nebuvo sekmadieniais, jei neišklausydavau šv. Mišių mūsų bažnytėlėje. Vesdavausi ir vaikus.

Mano Stanislovas iš kaimyninio Drublionių kaimo. Jis augo tarp trijų seserų ir dviejų brolių, tad mano vaikai turi gražų būrį pusbrolių ir pusseserių. Susipažinti su vyru nereikėjo, tada buvo pažįstami visi aplinkinių kaimų gyventojai. Jaunimas kartu vakarodavo, gegužines ruošdavo. Muzikantų, dainininkų nereikėdavo ieškoti – visi savi.

Po vestuvių su vyru persikėlėme į Žiūrų kaimą, tačiau netrukus pradėjome statyti šį namą, kuriame užaugo mūsų vaikai Nijolė ir Arvydas. Dabar jie su šeimomis gyvena sostinėje, tačiau kas savaitę atvažiuoja į savo gimtinę. Traukia juos Zibalai. Tikiuosi, kad duktė, tapusi senjore, grįš į tėviškę, sūnus jau viena koja gyvena čia. Kai tik pasitaiko laisva diena – jau ir Zibaluose, čia pasistatė namą. O ko man daugiau norėti? Nepamiršta gimtųjų namų vaikai, mane nuolat lanko. Jau aštuoneri metai, kai netekau vyro, vaikai dabar pati didžiausia parama ir džiaugsmas.
Taip pat džiaugiuosi, kad turiu visas seseris. Viena gyvena visai netoli Zibalų, sesės dvynukės dažnos mano viešnios.

Su savo artimiausia drauge galiu pabendrauti tik telefonu. Ji sirguliuoja, negali ateiti pas mane, o man irgi tapo tolimas kelias iki jos namų. O būdavo… Būdavo vos ne kasdien susibėgam ir kalbų kalbelių turėjome! Dabar irgi pasipasakojam, pasikalbam apie viską. Nesuprantam valdžios nuostatos, kad nebūtina dirbti. Mokamos pašalpos. Anais laikais net už vaikus nebuvo skiriama parama. Visi privalėjo dirbti. O dabar… Paramą reikia suteikti studijuojančiam jaunimui, kad galėtų mokytis, įsigyti butus. Mažiems vaikučiams skiriami pinigai, o, anot valdžios, studentams jų nereikia. Visi žino, kad studijuojantiems reikia ir daug daugiau reikia. Kiek visokių išlaidų! Pagalbos iš valdžios jaunimui nėra. Darbų yra – norinčių dirbti trūksta. Kam dirbti, jei gaus pašalpas. Stebina šitokie valdžios sprendimai ne tik mane.

Dabar nelabai galiu nueiti į bažnytėlę, todėl namie viena likusi klausausi Marijos radijo, kalbu rožinį, žiūriu televizijos laidas, skaitau žurnalus. Čia pat Mindauginės – kelsiu vėliavą, su viso pasaulio lietuviais giedosiu Tautišką giesmę“, – baigdama nusišypsojo ponia Stefanija.

Tikiu, jog turinti gražų balsą ponia Paulavičienė su dukra, žentu ir anūke sugiedos himną, gal dar ir kaimynus pasikvies. Didesniame būryje smagiau. O zibališkiai labai draugiški, tuo jau ne kartą teko įsitikinti.

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*