Zibalų seniūnijos piliakalniai
Janina Pukienė
Laužiškio piliakalnis
Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 23 d. laikraščio „Širvis“ 33-ame šių metų numeryje.
Ši vasara žygeiviams ir gera, ir nelabai. Gera, nes nėra alinančių karščių, tokie orai žygiams vienas malonumas. Bet neretai užeinantis lietus jau tikrai neskatina leistis į žygius. Na, būkim geros minties ir tikėkimės, kad šį kartą gamta neapvils. Šiandien mūsų tikslas – Zibalų seniūnijos piliakalniai. Laikas judėti, pirmyn.
Zibalų seniūnija garsėja dviem piliakalniais. Turbūt labiausiai žinomas yra Laužiškių piliakalnis, dar vadinamas Užburtu kalnu. Jis įrengtas kairiajame Širvintos krante esančioje aukštumoje. Piliakalnio išvaizda rodo, kad II-ojo tūkstantmečio pirmoje pusėje čia turėjo stovėti stipri pilis, bet istorinių duomenų apie ją nėra. Mokslininkai spėja, kad būtent ant šio piliakalnio galėjo stovėti pagrindinė valsčiaus pilis – Šešuoliai. XIV-ojo amžiaus antroje pusėje ji iš šiaurės dengusi Vilnių ir įėjusi į jo antrąjį išorinį medinių pilių žiedą greta Kernavės ir Dubingių.
2001–2003 metais piliakalnių tyrinėtojas ir žinovas Gintautas Zabiela tyrinėjo Laužiškių piliakalnį. 339 kv. m. plote buvo rasti trijų skirtingų laikotarpių kultūriniai sluoksniai. Apatinis datuojamas I–II tūkstantmečiu, jame rasta geležinių peilių, brūkšniuotos keramikos. XIV-ame amžiuje čia stovėjo vietos valdovo sodyba. Tai liudija žalvario žiedai, sidabrinė segė, žiesta keramika, geležies dirbiniai. XVII–XVIII amžiuje čia stovėjo medinis pastatas su kokline krosnimi – greičiausiai dvarelis.
Šiandien piliakalnio pakraščiai nuslinkę, apardyti duobių. Aikštelė pailga, keturkampė. Šlaitai statūs, 7–13 m. aukščio. Pietrytiniame šlaite įrengti laiptai. Piliakalnis apaugęs pavieniais medžiais. Pasiekiamas Širvintų–Giedraičių keliu. Pervažiavus upę sukti į kairę ir nežymiu lauko keliuku pavažiuoti apie 300 metrų.
Kiauklių piliakalnis yra vadinamas Apskritu kalnu. Jis datuojamas I- uoju tūkstantmečiu. Apardytas arimų, pašlaityje iškastas griovys. Apaugęs mišriu mišku. Piliakalnio kalva juosiama drėgnų pievų. Aikštelė pailga, šlaitai statūs, 5,5- 9 m. aukščio. Piliakalnis yra miško pakraštyje.
Kiauklių piliakalnis pasiekiamas Kiauklių–Beivydžių keliu. Nuo sankryžos į Želvą pavažiuoti apie porą šimtų metrų vos žymiu lauko keliuku.
Kaip ir kitose vietovėse, taip ir Zibalų seniūnijoje yra ir daugiau lankytinų vietų. Tai ir įdomūs akmenys, ir padavimais apipinti kalnai ir vandens telkiniai, pievos ir pelkės, kuriose vaidendavosi. Kriaunų kaimas didžiuodavosi dideliu akmeniu, vadintu Puntuku. Čia yra ir aukštas, smėlėtas Pagojaus kalnas. O štai Poriškių kaimo pakraštyje, eglyne stūkso Misiukaitės akmuo, savo forma primenantis uždengtą karstą. Šalia Rubikonių yra kalva, vadinama Kupoliakalniu. Pasak padavimų, čia į šokius, vadinamus kupolėmis, ateidavo ponaičiai su nosim be skylučių ir kanopom batuose. Matyt, šaunios Rubikonių merginos buvo, jei net velnius prisiviliodavo. Sudokių kaime yra Kunigiškalnis, kuriame, anot padavimų, kunigas Krivis gyvenęs, laužus kūrenęs ir kitas apeigas atlikdavęs. O netoli kaimo yra Laumės pėdos pieva. Čia stūksojo du akmenys su pėdomis: viename mažos, kitame – didelės buvo įspaustos. Seni žmonės sakydavo, kad ant tų akmenų laumės šokinėdavusios. Gaila, bet akmenų nebeliko, juos suskaldė ir išvežė, liko tik pieva.
Tai, žinoma, ne visos lankytinos mitologinės Zibalų seniūnijos vietos. Kas norės, susiras daugiau. Visiems sėkmės atrandant istorinius ir mitologinius objektus. Dar susitiksim.
Kupoliakalnis taip pat galėtų būti piliakalnis, ypač žinant, jog visai šalia yra Rubikonių pilkapynas, t.y. gyvenvietės toje vietoje būta jau viduramžiais.