Žiemos džiaugsmas per langą
Jonė LIEPONĖ
R. Šalaševičiaus karikatūra
Tikiuosi, visi mano skaitytojai sulaukė antro metų mėnesio saugūs ir sveiki. Šie metai, rodos, yra dar įspūdingesni, nei praėję. Jei praėjusiais buvome namuose įkalinti valdžios, tai šiemet ir gamta su valdžia susivienijo. Tokia graži žiema senokai bebuvo. Tokių gilių pusnių ilgai laukėm. Tik va per langą jomis džiaugtis belieka. Jei žiemos pradžioje buvo galimybė bent miško takeliais pasivaikščioti, tai žiemos paskutinis mėnuo užkirto kelią ir šitai galimybei. Bandžiau nukakti su savo senute audine iki numylėto miško takelio, nukakti nukakau, bet va radau jį visą užverstą šakomis bei dar užklotą sniego patalais. Apsigręžiau ir grįžau nosį nukabinusi. Viena pramoga beliko – apvalyti mašinytę nuo sniego, nugramdyti apledėjusius jos stiklus ir užvedus paklausyti, kaip birbia motoriukas. Jaučiuosi dabar kaip filme „Įkalinti sniegynuose“. Gal šiek tiek perlenkiau lazdą…
Pirmą kartą per ilgus metus džiaugiuosi, kad gyvenu mieste. Mat, visada svajojau turėti savo vištytę, kiemą su laisvai lakstančiu šuneliu, bet gi mano diedukas buvo prieš. Ir ačiū jam. Antraip būtume sėdėję be elektros, vandens ir šilumos keletą dienų kaip besmegeniai. Sniegas tokius šposus žmonėms iškrėtė visai kaip filmuke „Ledo šalis“. Traukėsi iš sandėliukų žvakes, dujines viryklėles bei vilnones kojines su skaromis. Kitaip nereiks nei koronos pagalbos šviesą pamatyti juodame tunelio gale.
Pagaliau per keletą metų veiksmas keliuose prasidėjo ir internetinėje erdvėje yra ką paskaitinėti. Štai mūsų carienė numylėtoji gyrė visas seniūnijas už puikiai atliekamą naktinį darbą ir dėkojo ūkininkams už jų pastangas ir geranoriškumą. Kokios būklės keliai, nelabai ką galiu pasakyti asmeniškai, bet va kaimynėlį išklausiau. Mat jis anądien važiavo nuo Musninkų į Čiobiškį. Pasakojo anas, kad vos dantų neišsibarškino, o jei priešais mašina atvažiuodavo, tai belikdavo pusnin lipti, po to iš ten savarankiškai stumtis. Sakosi, jei ne didelis reikalas prispyręs, tai apsigręžtų ir į namučius patykomis paršliaužtų. Pasakojo, kad tokių vaizdų jau seniai nematęs: ant kelio medžio šakų prilaužyta, šalikelėse sunkvežimiai užstrigę, o lengvosios kone stogais susirikiavusios pusnyse. Realybės šou keliuose, ne kitaip.
Šioji savaitė praslinko tyliai, be jokių naujovių. Koronavirusas vis dar siautėja po Lietuvą, o ir Širvintų neaplenkia. Praėjusią savaitę beveik pusantro šimto sergančiųjų buvo. Pirmieji skiepai į Lietuvą atkeliavo, pirmieji besidžiaugiantys jais asmenys taip pat jau komentuoja, nesidžiaugiantys jais piktinasi, kaip gali. Tik va girdėjau per žinias, kad vakcinos taip greitai nepasieks mūsų kaip buvo tikėtasi. Štai vienas Lietuvos rajonas jau prašosi atlaisvinti karantiną, nes jų sergamumas dvigubai mažesnis, nei visoje Lietuvoje. Ir įsivaizduojate, tai ne mūsų rajonas. Kaip čia taip atsitiko, kad ne mūsų „caralystė“ pirma tokių rezultatų pasiekė. Matyt, carienės atostogos ne į naudą mums buvo. Atleido vadeles pavaldiniams ir še tau kad nori. Kieto kumščio politika veikia tik, kai kietas kumštis panosėje styro.
O kol kas viskas vyks po senovėj. Tupėsime savo Savivaldybėje iki pavasario ir anūkus bei vaikus lankysime per skaipą. Kas galėjo pamanyti, kad fantastinių filmų kūrėjai buvo ne šiaip rašytojai, bet ir aiškiaregiai. Nieko nebelieka, kaip tik juos dar ir dar kartą peržiūrėti. Tad linkiu smagiai į ekranus paspoksoti ir spragėsių nepadauginti. Kitaip, kai masinis skiepijimas prasidės, nenusinešite savo kūno iki skiepijimo punkto.
Parašykite komentarą