Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 8 d. laikraščio „Širvis“ 10-ame šių metų numeryje.

Vartau šių metų tradicinių žirgų lenktynių „Sartai 2017“ varžybų programą. Jos pradžioje išvardinti visi Didžiojo žiemos prizo laimėtojai nuo 1948 m. Net septyniolika kartų šis prizas buvo iškovotas širvintiškių. Kažkada Širvintų žirgynas garsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Kaipgi ŽŪB „Žirgynas“ gyvuoja šiandien? Apie tai kalbamės su žirgyno direktore Gedvile Vinslauskaite ir treneriu Juozu Kvakšiu.

– Kuo šiandien gyvas žirgynas?

J.Kvakšys:

– Maldomis, fanatizmu ir pasiaukojimu. Vardan buvusios šlovės, turimo įdirbio, vardan to, kas mūsų kraujyje, norisi išlaikyti žirgyną. O tai tikrai nelengva. Vieno žirgo išlaikymas per metus kainuoja maždaug 600 eurų. Tai nemaži pinigai.

– Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas teigia: „Ministerija supranta žirgininkystės svarbą ir siekia, kad ši ūkio šaka išliktų gyvybinga bei tarnautų visuomenei“. Vadinasi, lėšų gaunate?

G.Vinslauskaitė:

– Pagrindinės lėšos, kurias ministerija skiria arklininkystės vystymui, nukeliauja į valstybinę įmonę „Lietuvos žirgynas“, o kitiems ne kas ir tekliūna.

– Kiek žirgų turite?

– Šiuo metu – 40. Pusė jų yra sportiniai, kitą pusę sudaro Lietuvos sunkiųjų veislės arklių banda.

– O sunkiuosius kam auginate?

– Lietuvos sunkieji, kaip ir žemaitukai, yra nykstanti veislė, juos auginame veislei išsaugoti. Gauname šiokią tokią dotaciją.

– Kiek tai sudaro?

– Kai teikėme projektą, turėjome 9 šios veislės arklius. Tad ir dotacija skirta tokiam skaičiui. Vienam arkliui per metus skiriama 200 eurų.

– Lašas jūroje. Tai iš kur dar prasimanote lėšų?

J.Kvakšys:

– Sunkiųjų arklių vieną kitą parduodame. Gauti pinigai ir dotacija yra visos mūsų pajamos. Kreipiamės paramos į ūkininkus, verslininkus. Niekada neatsisako padėti Algirdas Meško. Yra ir kitų geradarių. Patys jokių algų negauname, turime savo darbus. Gedvilė dirba Alantos technologijų ir verslo mokykloje, aš vadovauju „Spadviliškio lentpjūvei“. Samdome tik vieną pagalbinį darbininką.

– Jūsų žirgynas yra Respublikinės lenktyninių žirgų lygos narys. Tai gal lyga jus remia?

G.Vinslauskaitė:

– Deja, ši lyga pati vos išgyvena, paramos suteikti negali. Širvintose yra pagrindinis lygos hipodromas. Per metus pas mus vyksta 15–18 varžybų-bandymų.

– Tai gal laimite daug prizų ir taip papildote bendrovės biudžetą? Štai Sartuose kokie solidūs prizai buvo.

G.Vinslauskaitė:

– Tik Sartuose jie tokie ir būna. Paprastai už pirmą vietą skiriama 100–150 eurų, už antrą – perpus mažiau. Mums vien kasmetiniam žemės mokesčiui sumokėti reiktų Sartų lenktynėse 3–4 važiavimuose pirmas vietas laimėti.

– Jei teisingai prisimenu, rajono taryba žirgyną nuo žemės mokesčio kasmet atleisdavo. Bet pernai jums tos lengvatos nesuteikė?

J.Kvakšys:

– Tiesą sakant, iš Tarybos ir iš merės asmeniškai tikėjausi daugiau. Merė dirbo žemės ūkio viceministre, vienais metais net vadovavo Sartų lenktynių organizaciniam komitetui, turėtų puikiai suprasti padėtį. Nei vienas Tarybos narys neapsilankė žirgyne, nepasidomėjo, kaip mes gyvename ir išgyvename. Vos po poros savaičių, kai buvo nuspręsta nepadėti žirgynui, Tarybos narys Romas Zibalas parašė straipsnį, nagrinėjantį, ar išgyvens žirgininkai. Tai nuskambėjo kaip pasityčiojimas.

– Apie kokią sumą kalbama?

J.Kvakšys:

– Kadangi žemė yra komercinės paskirties, kaina yra nemaža. Mokestis sudaro beveik 4 tūkst. eurų. Mums tai tikrai didelė suma. Apmaudu, kad vietinei valdžiai mūsų reikalai nė motais. O mes norime išsaugoti tai, kas kurta ilgus metus.

– Nepaisant to, kad pernai jūsų prašymo netenkino, ar šiemet ir vėl prašysite?

J.Kvakšys:

– Matyt, bandysime laimę dar kartą. O gal nuomonė bus pasikeitusi.

– Išgyvenate nelengvai, bet juk turite kuo ir pasidžiaugti?

G.Vinslauskaitė:

– Metai prasidėjo gerai. Štai į Sartus vasario 4 d. vežėme penkis žirgus. Keturi iš jų užėmė prizines vietas – tikrai geras rezultatas. Vasario 16 d. Lazdijuose vyko tarptautinės žirgų lenktynės, iš ten irgi grįžome su prizu „Kovotojų už laisvę ir nepriklausomybę atminti“. Jį iškovojo Juozas Kvakšys.

– O kam labiausiai sekėsi Sartuose?

G.Vinslauskaitė:

– Čia irgi geriausiai sekėsi Juozui. Vieną važiavimą jis laimėjo, o kitame buvo trečias. Aš taip pat buvau trečia. O Renata Pažūsienė savo važiavime užėmė antrą vietą, nuo nugalėtojo atsilikusi vos viena sekunde.

– Kiek važnyčiotojų šiuo metu treniruojasi?

G.Vinslauskaitė:

– Keturi. Be manęs, Juozo ir Renatos dar treniruojasi Juozo dukra Diana Jarmalavičienė. Ji yra motinystės atostogose, bet jau pradėjo treniruotis ir netrukus vyks ir į varžybas. Labai jos laukiame, nes Diana patyrusi, puiki važnyčiotoja, tituluota sportininkė.

– Šiame sporte dažnai dalyvauja šeimos, pomėgis persiduoda iš kartos į kartą. Ir jūs, Gedvile, esate važnyčiotojo dukra, o Juozas į žirgyną irgi atvedė dukrą. Kaipgi į šį sportą atėjo R. Pažūsienė?

G.Vinslauskaitė:

– Renata su vyru turi automobilių remonto verslą netoli mūsų žirgyno. Nuolat stebėdama treniruotes, ji užsikrėtė žirgininkystės virusu. Įsigijo nuosavą žirgą, su juo ir startavo Sartų lenktynėse.

J.Kvakšys:

– Turime dar vieną priežastį pasidžiaugti. Užauginome dar vieną važnyčiotoją. Septyniolikmetė Emilija Bareckaitė varžybose dar nestartavo, bet ta diena jau artėja. Mergina jau yra puiki pagalbininkė, daug ką mokanti, nestokojanti kruopštumo ir entuziazmo. Čia irgi genai suvaidino nemenką vaidmenį – Emilija yra legendinių sportininkų Olgos ir Aleksejaus Gavriliukų anūkė.

– Juozai, liekate vienintelis tarp jaunų moterų…

J.Kvakšys:

– Žirgų sporte apskritai moterų daugėja. Ir tai yra gerai.

– Kuo dar galite pasidžiaugti?

J.Kvakšys:

– Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad varžybose dalyvaujame tik su Lietuvoje gimusiais ir užaugintais žirgais, kad garsiname rajono vardą, kad prisidedame prie lietuviškos veislės žirgų išsaugojimo.

– Ar dalyvaujate varžybose užsienyje?

G.Vinslauksaitė:

– Teko varžytis Estijoje ir Latvijoje.

– Girdėjau, kad anksčiau treniravote švedų žirgus ir taip gaudavote papildomų pajamų. Ar dabar to nesiimate?

Abu pašnekovai:

– Ieškome ryšių užsienyje, tai tikrai yra vienas būdų papildyti biudžetą. Rankų nenuleidžiame, ieškome būdų išgyventi ir išsilaikyti. Privalome tai padaryti.

– Minėjote, kad jūsų hipodrome vyksta daug varžybų, bet žiūrovų nelabai gausiai susirenka. Gal reikėtų organizuoti panašiai kaip Sartuose, kur yra daug pramogų publikai? Pernai juk buvo kažkas panašaus, kai buvo varžomasi dėl merės įsteigtos taurės?

Abu pašnekovai:

– Organizuoti tokias varžybas – nemenkas iššūkis, tam reikia daug laiko ir pastangų. Mes tiesiog neturime galimybių, bet tai nereiškia, kad neorganizuosite tokių renginių. O gal pažįstate kokį vadybininką – savanorį? Priimtume jį išskėstomis rankomis?

– Kol kas nepažįstu, bet, jei susipažinsiu, būtinai pasiūlysiu jam susitikti su jumis. Noriu, kad jums pasisektų ir neabejoju, kad taip ir bus. Esate jauna komanda, entuziastinga ir kupina planų. Tikiu, kad kalbėsimės dar ne kartą ir tie pokalbiai bus apie gerus rezultatus ir teigiamas emocijas.

Straipsnis buvo išspausdintas  kovo 8 d. laikraščio „Širvis“ 10-ame šių metų numeryje. Vartau šių metų tradicinių žirgų lenktynių „Sartai 2017“ varžybų programą. Jos pradžioje išvardinti visi Didžiojo žiemos prizo laimėtojai...