Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 28 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.

Rasos šventė ant Kernavės piliakalnių buvo atkurta 1967 m. 1970 m. sovietinė valdžia uždraudė Kernavėje švęsti Rasas, todėl to meto jaunimas slapta šią šventę pradėjo organizuoti įvairiose Lietuvos vietose. Pagrindiniai organizatoriai buvo studentai ir neseniai studijas baigę filologai bei kraštotyrininkai. Todėl simboliška, kad Rasos šventės 50-mečio proga pirmos šventės organizatoriai ir dalyviai surengė konferenciją „Rasos šventumo beieškant“, kuri nejučia virto į prisiminimų popietę, kurioje pirmieji Rasos šventės organizatoriai dalinosi prisiminimais bei įspūdžiais apie sovietmetį bei lietuvių papročių sandūrą. Būtent tais metais susibūrė ir Romuvos klubo nariai. Šio klubo tikslas buvo atkurti senuosius lietuvių papročius, prikelti baltiškosios kultūros vertybes, atgaivinti lietuvių liaudies dainas.

Konferencijos dalyviai prisiminė, kad pirmoje šventėje dalyvavo vos šimtas žmonių, vėliau švenčiančiųjų Rasos šventę Kernavėje sparčiai gausėjo. Pirmieji šios šventė dalyviai pasakojo, kad šventė dvelkė ypatinga dvasia, kurią net po šventės grįžę namo dar ilgai jautė. Konferenciją pradėjo puikaus balso savininkė Veronika Povilionienė vienbalse rugiapjūtės daina „Rūta žalioj“.  Konferencijos organizatorė Romuvos vaidilė Nijolė Balčiūnienė pakvietė renginio dalyvius pagerbti tylos minute vieną pagrindinių Rasos šventės Kernavėje organizatorių Lietuvos Romuvos Krivį Joną Trinkūną (1939–2014). Konferencijos dalyvius sveikino Seimo narys Juozas Olekas, Širvintų rajono savivaldybės atstovė Vita Majerienė bei Kultūros centro direktorė Rytė Bareckaitė. Širvintų rajono valdžios dėmesio šį šventė ir jos tikrai reikšmingas jubiliejus nesulaukė. Apie pirmąsias Rasos šventes savo prisiminimais dalinosi Kernavės muziejaus darbuotojas Jonas Vitkūnas. Vėliau prisiminimus pasakojo filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas, Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei propaguotojas Vaclovas Bagdonavičius. Jis uždavė dalyviams retorinį klausimą: ar nereikėjo šiuos metus paskelbti Rasos šventės metais ir paminėti jos jubiliejų valstybiniu mastu. „Turėjo skambėti visoje Lietuvoje šitas prisiminimas ir laužai degti prisimenant tą penkiasdešimtmetį. Deja.“ – savo kalbą pradėjo V. Bagdonavičius. „Pirmojo Rasos šventės laužo prasmė yra didžiulė, bet tiesiog neįvertinta ir neapmąstyta… Dėmesys būtų gerai parodęs, kokia svarbi savastis…“.

Indijos bičiulių draugijos vienas steigėjų V. Bagdonavičius pasakojo, kad anuomet buvo tokia LTSR Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija. Šioji draugija palaikė ryšį su Indija. Kartais į Indiją pavykdavo nuvykti ir žinomesniems žmonėms iš Lietuvos. Todėl gimė idėja Lietuvoje įkurti Indijos bičiulių sekciją. 1967 m. vasario 18 dieną ji buvo įkurta ir kilo idėja tuo sumanymu pasinaudoti ir pareikšti norą tapti tos draugystės su Indija sekcijos nariais ir prisidengus šios sekcijos vardu buvo organizuojama pirmoji Rasos šventė Kernavėje. Pasak V. Bagdonavičiaus, pirmais metais Indijos bičiulių sekcijos nariai ėmė domėtis senosios Indijos mitologija, sanskritu, tai buvo labiau švietėjiška veikla apie Indiją, kuri ir atvedė prie susidomėjimo apie senovės baltų papročius bei kultūrą. Jis taip pat prisiminė tuomet Kernavės valdžios išskirtinį dėmesį, jie visur talkino organizuojant šventę, atvežė malkų laužui ir visaip kitaip pagelbėjo ruošiant renginį, nes manė, kad į Kernavę atvyks svečių iš Indijos. Antrais metais tokio dėmesio renginio organizatoriai nebesulaukė.

Apeiginiai rateliai, aukojimas bei žaidimai šiais metais patraukė dėmesį ne tik nacionalinę televiziją. Šiemet Rasose dalyvavo Japonijos Tokijo televizija, kuri kuria filmą apie šią unikalią šventę Kernavėje.

Iškilminga folklorinių ansamblių eisena patraukė piliakalnių link, kur juos, skambant sutartinei Pilies kalno papėdėje, pasitiko vartų ratelis. Širvintų rajono savivaldybės kultūros centro darbuotojai bei folkloro kolektyvai kvietė iki saulėlydžio smagiai leisti laiką, o širdį džiuginti apeiginiais rateliais, žaidimais bei dainomis.

Saulei leidžiantis visi traukė ant Pilies kalno piliakalnio sutartinėmis apie „saulalą“ pagerbti nusileidžiančios saulės. Maldomis ir giesmėmis buvo pagerbta į žiemos pusę išvykstanti Saulė, kuriai padėkota už duotą šilumą ir svetingai išlydėta, kad sugrįžtų ir kitais metais.

Tuoj saulei nusileidus, šventės dalyviai keliavo į Aukuro kalno piliakalnio papėdę prie aukuro. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių bei raganų. Todėl didelį dėmesį šventės dalyviai skiria aukojimui.

Prieš vidurnaktį buvo uždegtas didysis laužas, prie kurio žmonės sėdėjo iki pat saulėtekio. O tikintys Rasos nakties stebuklais traukė į miškelius paparčio žiedo ieškoti. Jau brėkštant, Neris pasipuošė jaunųjų vainikėliais.

Nuotraukos Andželikos Bagočiūnienės

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 28 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje. Rasos šventė ant Kernavės piliakalnių buvo atkurta 1967 m. 1970 m. sovietinė valdžia uždraudė Kernavėje švęsti Rasas, todėl...