Tweet

Sekmadienis – Tėvo diena. Tavo diena, tėti. Mūsų diena, nes aš irgi jau tėtis. Gal tu ir žinai, gal matai viską iš ten, iš aukštybių… Sentimentaliai, moteriškai pasakysiu: „Ilgiuosi tavęs, tėti.“ Trūksta mūsų pokalbių, pasitarimų, pasiginčijimų, darbo petys į petį ir ramaus pasisėdėjimo po jo. Tiesiog trūksta tavęs.

Sakoma, moteris laiko tris namo kampus, vyras – tik vieną. Ne visada. Mūsų šeimoje tris kampus laikei tu, tėti. Ypač tai supratome, kai tavęs nebeliko. Nesusitvarkė mama su šeimos galvos vaidmeniu, pakriko toji šeima, išsilakstė… Pakriko, kaip ir tavo su tokia meile prižiūrėtos bitės. Dar būdamas sveikas sakydavai: „Auga pulkas vaikų, o bitučių neturėsiu kam palikti.“ Buvai teisus, bitelių nebeliko jau po poros metų. Šiandien, eidamas turgun pirkti medaus, vis prisimenu, kaip mums vos užsiminus, kad pasiilgome šviežio medučio, atsakydavai: „Ne bėda, tuoj nueisiu, išimsiu iš magazino, vaikučius reikia palepinti.“ Gėda sakyti, bet ir dabar nežinau, kas tas magazinas ir kaip to medaus iš jo paimti. Bitininkystė ne kiekvienam duota, tam turi būti gimęs. Todėl ir matei, kad mes, deja, negimėme bitučių globai, kažkas su mumis ne taip.

Žiemą kartais savaitėmis tavęs nebūdavo, su medaus ir obuolių kroviniu pasiekdavai ne tik Vilnių, bet ir tuometinį Leningradą. Grįždavai pavargęs, pasiilgtas ir glėbiais dovanų nešinas. Ne tik mamai ir mums, bet ir artimiausiems kaimynams tekdavo, nebuvai šykštus. Negailėdamas dalindavaisi viskuo. Ir padėti puldavai pirmas. Kiekvienas žinojo, kad neatsisakysi padėti, paremti, paguosti.

Visada domėjaisi naujovėmis, vienintelis kaime prenumeravai „Mokslą ir gyvenimą“. Prisimenu tave rymantį prie radijo aparato, besiklausantį laidos apie gamtą. Nenuostabu, kad kiekvienoje diskusijoje tavo žodis buvo paskutinis, visi žinojo, kad kalbi tik įsitikinęs savo teisumu.

Buvai laukiamas ne tik rimtose diskusijose, bet ir šventėse. Tavo užkrečiantis linksmumas išjudindavo visus. Ne kartą teko girdėti, kad jei esi kviestas piršliu (o kviesdavo tikrai dažnai), į vestuves eiti tiesiog būtina, nes bus labai linksma. Ir būdavo.

Taip, gal ilgainiui tų linksmybių pasidarė per daug, per dažnai pradėjai grįžti vėlai ir ne visai tvirtu žingsniu. Bet darbai sukosi, viskas buvo sustyguota ir nepalikta likimo valiai. Gal neradai supratimo šeimoje, todėl vis dažniau išeidavai, vis ilgiau negrįždavai, vis tylesnis namie buvo tavo balsas. Gal nė pats nejutai, kad tave graužia nelaba liga. O gal atvirkščiai – jutai, todėl ėmei iš gyvenimo tai, ką galėjai, net jei ir artimuosius nuskriausdamas.

Kai tyliai išėjai, be tau būdingos bravūros, tik tada pamatėme, kokia tuštuma liko. Ne tik bitelių nebeliko. Nebeliko tvarkos, geros nuotaikos, šeimos vienybės. Strigo darbai, baigėsi pinigai, dingo draugai. Pasirodo, labiausiai reikalingas buvai tu, o mes tik tarp kitko, tik kaip priedas…

Jau daug Tėvo dienų praėjo be tavęs, jau pats tapau tėvu. Negaliu savo vaikams parodyti bitučių, nemoku taip linksmai papasakoti istorijų, bet galiu su jais prisiminti tave. Prisiminti mūsų pokalbius, darbus, medžioklę, patarimus. Noriu būti jiems tokiu tėčiu, kokiu buvai man tu. Kad jie kada nors pasakytų man, kaip aš sakau šiandien, stovėdamas prie tavo kapo: „Ačiū tau, tėti!“

Sekmadienis – Tėvo diena. Tavo diena, tėti. Mūsų diena, nes aš irgi jau tėtis. Gal tu ir žinai, gal matai viską iš ten, iš aukštybių… Sentimentaliai, moteriškai pasakysiu: „Ilgiuosi tavęs,...