Naujausios žinios

ADELĖ JURGELĖNAITĖ-KANCLERIENĖ (1898–1993 m.)

Adelė Jurgelėnaitė-Kanclerienė vaidina damą operoje „Traviata“ Kauno operos teatre

Mano Motina – neišnaudoto talento asmenybė, atsisakiusi operos teatro ir save pašventusi šeimai.

Ji gimė ne 1990, kaip įrašyta dokumentuose, bet dviem metais anksčiau. Ji pati apie tai papasakojo. Koks buvo pajauninimo tikslas – neaišku. Gal manyta, kad taip bus lengviau ištekėti?

Ji gimė ir pradžioje augo Rytų Lietuvoje – Švenčionių apskrities, Tverečiaus valsčiaus Didžiasalio kaime – bažnyčios kantoriaus (tarsi vargonininko, pagrindinio giedotojo) Simono Jurgelėno šeimoje. Ji buvo antra po Liucijos dukra, paveldėjusi iš savo tėvo muzikinę intuiciją ir koloratūrinį sopraną. Tėvas, pagal jos prisiminmus buvo labai storas, galbūt jis sirgo diabetu. Apie jos Motiną kol kas nėra žinių. Trečioji sesuo – tos pačios motinos, bet skirtingo tėvo duktė – Adolfina tapo gailestinga sesele.

Iš nuotraukų ir artimųjų prisiminimų matyti, kad ji buvo labai graži. Neaukšto ūgio, bet tvirtai sudėta, raudonskruostė, mėlynų akių ir gražių ilgų plaukų. Nuo jaunystės giedojo bažnyčios chore. Bendravo su parapijos klebonu, vėliau garsiu vyskupu Reiniu. Karo metais baigė trumpalaikius lietuvių mokytojų kursus. Ji puikiai kalbėjo ir rašė lietuviškai, turėjo vos ne kaligrafišką raštą, kas tuomet buvo nedažnas reiškinys. Visą gyvenimą ji buvo smalsi, žingeidi ir lankė visokius kursus, kurių buvo gausu Nepriklausomoje Lietuvoje.

Vyresnioji sesuo Liucija pakvietė Adelę į Rygą, kur ji mokėsi dailiojo siuvinėjimo, bet (skirtingai nuo sesers) tai netapo jos pomėgiu. Grįžusi į Lietuvą, gyveno Vilniuje, vėliau per pažįstamus įsidarbino Žemės ūkio ministerijoje. Kai lenkų kariuomenė okupavo Vilnių, staiga urmu su visais darbuotojais Ministerija persikėlė į Kauną.

Kaune Žemės ūkio ministerijoje susipažino su Justu Kancleriu-Drapu ir įvyko tradicinis tarnybinis romanas. Tumas Vaižgantas – pagarsėjęs vedybų liberalas – Vytauto Didžiojo bažnyčioje sutuokė šeimą. Bet vestuvės pavėlavo. Klaipėdos dramos teatro aktorių tarpe net pasklido šmeižtas, kad pirmagimis Vytautas esąs ne savo tėvo, bet Kipro Petrausko neoficialus sūnus. Tai neturi jokio pagrindo. Tėvas didžiavosi savo pirmagimiu, o motina jį labai mylėjo, visą gyvenimą rūpinosi jo karjera. Į kiekvieną Vytauto jubiliejų Klaipėdos teatre ji būtinai atvažiuodavo.

Motina Kaune įstojo į besikuriantį Operos teatrą. Ji dalyvavo pirmuose spektakliuose – „Traviatoje“ ir kituose. Dėl stipraus ir spalvingo balso jai buvo žadama fantastinė karjera. Bet ji, kaip tada buvo oficialiai nustatyta, aukšto pareigūno žmona, turėjo atsisakyti visų darbų – ministerijoje ir teatre. Ji pasišventė šeimai ir šią nelengvą naštą garbingai nešė visą ilgą savo gyvenimą. Sulaukus pensinio amžiaus, jai buvo suteiktas Operos teatro veteranės vardas.

Tą patį padarė ir jos dukra Aldona, kuri, turėdama iš motinos paveldėtą koloratūrinį sopraną, garsėjo Kauno politechnikos instituto studenčių sekstetu, kuris konkuravo su Veterinarijos akademijos studentų A. Kaniavos sekstetu. Ji atsidavė su Petru Bugeniu gražiai sukurtai ir išaugintai šeimai.

Tėvas laikė pagrindinį strateginį šeimos kampą – uždirbdavo pinigus ir kontroliavo jų išleidimą. Motina laikė tris kampus – prižiūrėjo savo silpnos sveikatos vyrą, rūpinosi šeimos buities reikalais ir ugdė tris savo atžalas – Vytautą, Aldoną ir Algirdą. Vien vardų pasirinkimas rodo tradicinę lietuvišką orientaciją. Tačiau ji niekada nesivadino antrąja vyro pavarde – nebuvo Drapienė. Tarpukario metais ji spėjo rūpintis ūkio darbais – draugiškai bendravo su tarnais. O šie gerbė šeimininkę ir stengėsi gerai vykdyti jos nurodymus. Jos dėka tarp šeimininkų ir tarnų nekilo jokių konfliktų ir atskirties.

Ji buvo labai guvi moteriškė. Visą gyvenimą domėjosi ne tik savo aplinka, bet ir Lietuvos bei Pasaulio įvykiais. Ji man daug pasakojo apie Lietuvos istoriją, dažnai minėjo Darių ir Girėną, lenkų Vilniaus okupaciją. Įdomiai pasakojo apie geografiją ir net apie dangaus kūnus – Šiaurės žvaigždę, Mėnulį ir Grigo ratus, pakabintus danguje. 1939 metų rudenį, prieš pat karą su ja pasodinom kaštoną, kuris išaugo kaip didelis medis. Jis Kazliškėse tebežaliuoja ir dabar.

Motinai neužteko artimųjų ryšių. Kiekvieną sekmadienį ji eidavo į Širvintų bažnyčią, giedojo bažnyčios chore. Jos skaidrus balsas dažnai išsiskirdavo iš kitų, kas nevisoms moteriškėms patikdavo. Po pamaldų ji labai linksmai ir nuoširdžiai bendraudavo su širvintiškiais. Ji visada stengėsi kalbėti lietuviškai, nors gerai mokėjo lenkų kalbą.

Prieš karo pradžią ji įkalbėjo tėvą vykti į šeimos kelionę arkliais Vievin pas savo giminaitį, mano krikštatievį Petrą Janutėną. Kelionėje aplankėm Musninkus. Kernavėje Motina papasakojo apie pirmosios Lietuvos sostinės istoriją, užkopėme į piliakalnius, parodė nuostabią panoramą – Pajautos slėnį ir vingiuojančią Nerį. Tada pati Kernavė nepadarė didesnio įspūdžio – mažas medinis kaimelis, bet jo aplinka – nuostabi.

Pro Čiobiškį keltu per Nerį (kuris veikia iki šiol) persikėlėm į kitą upės krantą ir patraukėm į Vievį. Dėdė Petras mus gražiai priėmė, apgyvendino, jo žmona Marija pamaitino. Įstrigo atmintin didžiausias mano matytas Vievio ežeras ir plaukiojimas valtimi, į kurią sutilpo svečiai ir šeimininkai.

Motina labai sutarė su savo vyresne seserimi Liucija. Į ją kreipdavosi ne vardu, bet tiesiog „Sese“. Išgirdęs ir aš ją pradėjau vadinti ne vardu (kas tuomet buvo neįprasta), bet „Sese“. Tuo pasekė ir kiti šeimos nariai. Sesė buvo populiari ir draugiška, bet kartais buvo liūdna. Motina ją guosdavo. Ji buvo netekėjusi, nes jos sužadėtinis buvo paimtas į kariuomenę ir žuvo karo metu Augustavo miškuose.

Sesė turėjo gilų motinystės instinktą – rūpinosi manimi kaip savo vaiku. Šeimoje prisimenama, kai aš iškritau kieme iš hamako, abi seserys vienu metu puolė pro duris ir jose įstrigo. Bet mažesnė ir guvesnė motina greičiau prasmuko ir pribėgo pirma. Man einant į mokyklą, Sesė visada aprengdavo, patikrindavo visas sagas, ypač žiemą.

Mūsų šeima buvo ideali, net gi per daug. Man iš mažens susidarė įspūdis, kad visos moterys panašios į motiną arba Sesę. Jos gerutės, rūpestingos, labai myli savo vyrus ir vaikus. Apie neištikimybę negalėjo būti nė kalbos. Ir su tarnais buvo elgiamasi normaliai. Nei tėvas, nei motina niekada nepaėmė diržo į rankas, tik retkarčiais pabardavo. Bet gyvenime paaiškėjo, kad viskas nėra taip paprasta ir idealu. Šeimoje suformuotos iliuzijos subliuško į realybę. Bet aš taip ir neišmokau gerai pasirinkti ir atsirinkti.

Artėjant šv. Kalėdoms, Širvintų klebonas organizavo mokymus prieš pirmąją Komuniją. Paskirta davatka susodino būrelį vaikų ir mokė poterių. Aš jau seniai juos mokėjau. Man buvo neįdomu, bet pabaigoje paklausiau – kas yra „ščiščius“ (įščios) „Svaika Marija“ maldoje? Davatka supyko, išbarė už tokį klausimą, nes, matyt, pati nežinojo oficialaus atsakymo, išvijo mane ir vėliau paskundė motinai. Motina manęs nebarė, bet paaiškinti taip pat nemokėjo. Seksualinis švietimas tada buvo nuliniame lygyje.

Vieną sekmadienį, aprengtas šventiškais drabužiais, grįždamas iš bažnyčios, prie Širvintos sutikau kaimynų bendraamžį Juozuką.

„Einam žuvų pagaudyti. Pievoje po potvynio duobėje užsiliko lydekų. Reikia nuleisti vandenį ir rankomis pagausim.“

Kas galėtų atsispirti tokiai pagundai? Iš namų atsinešiau kastuvą. Prisidėjo dar du mažesni gaudytojai ir mes puolėm kasti griovelį vandeniui nuleisti.

Po poros valandų prakaito pasigavom 4 lydekas (kiekvienam po vieną) ir keletą kuojų bei ešeriukų. Laimikis nemenkas – nešu namo. Pamačiau, kad aš purvinas nuo galvos iki kojų. Kaip dabar pasirodyti motinai?

Pamačiusi mane tokį gražų, motina išsigando. Bet kai padaviau žuvis, atsileido. Liepė nusivilkti ir išsiprausti. O drabužius – į vonią. Ir manęs net nebarė.

Kiekvienais metais motina pasirūpindavo, kad Kalėdos ir Velykos būtų šventiškos. Kazliškėse prieš Kūčias iš miškelio atveždavo gražią eglutę. Vytautas ir Aldona aprėdydavo eglutę, pakabindavo blizgančių bumbulų, žvakučių ir švytinčių juostų. Motina iškepdavo gardžių pyragų, paruošdavo įdarytą lydeką, mišrainę, tortą ir šakotį, tuomet vadinamą bankuchenu. Mano labiausiai mėgiamas buvo čigoniškas tortas, nes jame daugybė saldžių razinų.

1939 metų rudenį tuoj po išvadavimo mudu su motina keleiviniu autobusu atvažiavome į Vilnių. Jai tai buvo didžiulis džiaugsmas – nuo kalno spindėjo Vilniaus bokštai, švytėjo Gedimino pilis. Atsirado galimybė aplankyti seseris Liuciją ir Adolfiną, senus motinos pažįstamus.

Vilnius pasirodė labai gražus įvažiuojant nuo kalno ir labai apleistas iš arti: gatvės nešluotos, visur mėtėsi šiukšlės. Žmones kalbėjo lenkiškai ir be jokio džiaugsmo pasitiko naują lietuvių valdžią, nors ji paskubėjo viską gerai organizuoti kaip Kaune.

Tačiau ligoninė, kur dirbo Adolfina, nustebino savo švara, tvarka ir – tyla. Žmones kalbėjo pusbalsiu, nesigirdėjo nei batų beldimo, nei durų trankymo. Atrodė, kad patekom į sveikatos bažnyčią. Nepalyginsi su triukšmingomis dabarties poliklinikomis. Adolfina buvo apsivilkusi baltut baltutėliu chalatu ir puošnia kepuraite su raudonu kryžiumi. Ji gražiai kalbėjo lietuviškai, aprodė ligoninę, bet į palatas nevedė.

Liucija dirbo administratore garsiame Vilniaus viešbutyje „Bristol“. Ji turėjo butuką Artilerijos gatvėje, kur priimdavo visus svečius iš Širvintų. Šalia esančioje parduotuvėje dirbo jaunos lietuvaitės. Jos apsidžiaugė, kad į Vilnių atvyko nauji lietuviai.

Motina labai mėgo lietuvišką folklorą. Pupų dėdė tada pranašiškai uždainavo: „Vilnius mūsų, o mes – rusų“. Ji mane išmokė „maldelę“: „Vardan tėvo Lenino, sūnaus Stalino ir prakeikto komunizmo. Amen“.

Kažkoks poetas sueiliavo populiarų ketureilį:

Dvi birbynės – vienas tonas.

Čia Berlynas, ten Maskva.

Viens raudonas kaip šėtonas,

Kitas rudas kaip šuva.

Karas mus tris – tėvą, motiną ir mane – pasitiko Švenčionėliuose, tėvo darbovietėje. Sekmadienį mūsų šeima iškylavo pušynėlyje, netoli geležinkelio. Tada tėvas pastebėjo, kad traukiniai kažkodėl juda tik iš vakarų į rytus, bet ne atgal. Grįžęs iš darbovietės jis liūdnu balsu pareiškė: „Prasidėjo karas. Vokiečiai užpuolė…“

Antrą karo dieną, anksčiausią rytą, motina ir aš bandėme išvykti į Vilnių ir toliau į Širvintas. Toliau nuo geležinkelio ir Pabradės poligono. Bet traukiniai jau į Vilių nevažiavo. Mes parėjome namo. Tėvas pagyrė už tokį protingą sprendimą.

Iš Švenčionėlių geležinkelio mazgo reikėjo pasitraukti dėl galimo vokiečių bombardavimo. Tuomet pajudėjome į Rytus, į motinos tėviškę – Tverečių ir Didžiasalį. Švenčionėliuose buvo ramu, o ten išvydome lietuvių pasipriešinimą sovietų okupantams. Keli susibūrę šauliai apšaudė bėgančią rusų kuopą, bet vieną šaulį pakirto atsitiktinė kulka. Laidotuvės buvo liūdnos. Visas kaimas ir aplinkiniai laidojo savo pirmąjį didvyrį. Motina stovėjo prie kapo ir šluostė ašaras skarele.

Vokiečių okupacijos metais, kai visi bėgo iš Vilniaus, į Kazliškes atklydo giminės ir negiminės. Atvyko Jonas Balsevičius su savo pseudografaite, labai inpozantiška ir pretenzinga ponia Zose. Ji nekentė lietuvių ir tai parodydavo įvairiausiais būdais. Pirmiausiai dėl higienos. „Janek, pšines jodinu – pchelka vkonsila“ (Janekai, atnešk jodo – blusa įkando). Mūsų namuose niekada nebuvo blusų, bet ji taip norėjo įgelti motinai. Kartą jai dingo auksinis žiedas – ji apkaltino motiną vagyste. Bet kai jį susirado, motinai tik burbtelėjo – atseit atsiprašė.

Ponia Zosė norėjo mane padaryti lenkiuku. Ji deklamavo kažkokį lenkišką eilėraštį, kur klausiama, kas tu esi? Atsakymas – „Jaunas lietuvis“ pagal sužlugdytos Žečpospolitos nuostatą. Lietuvis formaliai, o lenkas iš esmės. Motinai tokie žaidimai labai nepatiko ir ji rodė savo nepasitenkinimą, bet nepiktai. Ponia Zosė savo vyrą laikė tarnu, kuris turėjo vykdyti visas jos užgaidas. Paduoti, atnešti, išnešti – net naktinį puoduką. Janekas viską stropiai vykdė. Tokio vyro – tarsi skuduro – aš gyvenime daugiau niekur nesutikau.

Į Kazliškes atvyko vargonininko ir kompozitoriaus J. Siniaus šeima – abu tėvai ir trys mokinukės dukterys. Šeima laikėsi uždarai, su šeimininkais beveik nebendravo. Išvažiuodamas J. Sinius paprašė Sesę pasaugoti didelį jo butą Vilniuje, dabartiniame Gedimino prospekte. Sesė saugojo kol KGB generolas A. Guzevičius-Gudaitis jo neatėmė. Vietoje jo davė butuką mediniame, krosnimi kūrenamame name be patogumų, Žvėryne.

Tėvo „Kryžiaus keliuose“ po Lietuvą motina turėjo daugybę rūpesčių – kaip pamaitinti šeimą, kaip pagaminti mažai valgančiam tėvui mėgiamą maistą. Ji rūpinosi tėvo sveikata labiau negu jis pats. Ypač sunku buvo Telšiuose, kur iš vienų tėvo gaunamų maisto kortelių reikėjo išgyventi trims asmenims. Motinos sumanumas ir išradingumas nugalėjo visus sunkumus ir nepriteklius. Turguje pirkdavome bulves dolikiais (žemaitiškas svorio vienetas), apleistame aerodrome rinkom šampinjonus ir taip pusbadžiu išgyvenom. Kitose vietose – Kaišiadoryse, Žąsliuose, Rietave, Vabalninke ir kitur sekėsi geriau. Tėvo sveikata ir gyvybė buvo išsaugota. Jis išgyveno daugiau nei 80 metų.

Dėl tėvo kėlinėjimo, mano mokyklose vienur buvo dėstoma vokiečių, kitur anglų kalba. Telšiuose – sustiprinta anglų kalba, kurios aš visiškai nemokėjau. Sekė dvejetai vienas po kito. Motina sužinojo, kad vienas kunigas moka anglų kalbą. Ji išprašė, kad mane pamokytų. Pas kunigą nuėjau gal penkis kartus. Jis mane išmokė išdainuoti abėcėlę angliškai: ei, bi, si, dži ir taip toliau. Atsimenu iki šiol, bet nuo antrametystės tai manęs neišgelbėjo. Laimei tėvą perkėlė į Rietavą, kur nebuvo jokio kalbų mokytojo ir po penkių egzaminų per vieną dieną perkėlė mane nuosekliai į penktą klasę.

Aš buvau naivus, nepatyręs paauglys. Rietave, gretimame kambaryje, gyvenanti Basė pakvietė mane ateiti pas ją, kai visi užmigs. Čia įvyko tai, kas pasakojama dainoje apie Anzelmutę (man 16, jai 36). Po kelių blogai išmiegotų naktų aš tapau neramus, netgi agresyvus. Man į viską buvo nusispjaut. Mano pasaulėmata pasikeitė iš esmės. Kažką pastebėjo motina. Ji liepė eiti išpažinties. Kunigui papasakojau savo nuodėmes. Jis gan abejingai paskyrė tradicinę atgailą – sukalbėti tris „Sveika Marija“.

Bet paauglystės sindromas manęs neapleido. Pradėjau ginčytis su klasės draugais. Per matematikos mokytojo Barono pamoką pasišaipiau iš jo įpročio nuolat kartoti žodį „vadinasi“. Mokytojas atsigrįžo, pažvelgė į mane ir tą pamoką atsisakė vartoti „vadinasi“. Už elgesį man parašė ketvertą ir iškvietė motiną. Iš mokyklos ji parėjo liūdna, tarsi labai nuvargusi. Bet manęs ji kažkodėl nebarė. Geriau jau būtų barusi, man tada būtų lengviau – veiksmas lygus atoveiksmiui.

Motina mokėjo būti ne tik švelni, bet ir tvirta, ginant savo vaikus. Kai pirmaisiais sovietų okupacijos metais duktė Aldona su drauge pateko į milicijos nagus už esą plakatų plėšymą, ji nuvažiavo net į Ukmergę. Milicijai ji paaiškino, kad buvo šalta, draugės skruostai buvo nubalę, reikėjo juos patrinti, bet nebuvo nieko kito, išskyrus plakatus. Taip iš ideologijos ji padarė sveikatos problemą ir išgelbėjo „nusikaltėles“.

Kai aš stojau į Vilniaus universitetą, ji nuėjo pas seną pažįstamą prof. Žemaitį, Rektorato tarybos narį, ir prašė  užtarimo. Tikiuosi, kad tai padėjo man tapti studentu. Kai aš gyniau diplominį darbą, ji atėjo į auditoriją ir stebėjo visą akademinį procesą. Tai buvo neįprasta – gynimuose dalyvaudavo tik Universiteto žmonės. Motina visada atvažiuodavo į Klaipėdą švęsti savo sūnaus Vytauto jubiliejaus. Tai stebino aktorius, bet ne visiems giminėms patiko.

Kai gavęs pensiją tėvas grįžo į Kazliškes, ant motinos pečių krito visas rūpestis – silpstančiu tėvu ir dar jo sesers Karolinos priežiūra. Ji melžė karvę, augino du paršiukus ir būrį vištų. Mažame darže išsiaugindavo daržovių, atkūrė braškyną ir avietyną. Sveiko maisto visiems užteko.

Bet motina, pripratusi prie miesto šurmulio, norėjo aktyvesnio bendravimo su žmonėmis. Kai ji nueidavo į Širvintų bažnyčią, tai grįždavo gerokai po pamaldų. Ji pasišnekėdavo su širvintiškėmis, aptardavo gyvenimo problemas, pasidalindavo kulinarinėmis paslaptimis ir vaikų auginimo patirtimi. Vyresnės širvintiškės dar gerai ją atsimena. Vienas iš Širvintų kilęs garsus grafiukas stebėjosi tokia energinga ir veiklia senute.

Kai aš, dar būdamas studentas, neapgalvotai nutariau ženytis, vestuvių išvakarėse nuvežiau savo sužadėtinę į Kazliškes – supažindinti su tėvais. Tokia tada buvo tradicija. Tėvai mus priėmė gerai, pasišnekėjom apie šį bei tą, bet ne apie sutuoktinių gyvenimą. Motinai Izolda nepatiko, bet ji nieko nesakė. Mano sužadėtinė buvo apkūni, apvalutė. Gal motina pagalvojo, kad ji nėščia.

Vestuvės įvyko Žvėryne, pas mano krikštatėvį Petrą Janutėną, nes kitur nebuvo vietos. Motina nereikalavo, kad tuoktumės bažnyčioje, nes tai galėtų kelti įtarimų valdžioje. Susirinko artimiausi giminės ir būrys studentų. Jaunimui buvo linksma ir smagu. Bet motina buvo liūdna, tarsi nujautė, kad nebus tvirta pora.

Kai aš jau dirbau Vilniuje, motina iš Širvintų pašto paskambindavo telefonu ir kviesdavo atvažiuoti. Ji kalbėjo tokiu įtaigiu balsu, kad aš nedrįsdavau prieštarauti. Paskui paštininkė sakė, kad jai buvo malonu klausytis motinos balso ir pokalbio.

Kazliškėse padėdavau tėvams tvarkytis. Su tėvu, kol jis galėjo, pjaudavom malkas, kurias aš kapodavau, o tėvas stovėdavo šalia. Jam, matyt, buvo malonu žiūrėti į sūnaus darbą. Perkeldavau ir atvesdavau karvę, taip pavaduodamas motiną. Ji visada paruošdavo skanią silkių mišrainę su pomidorų padažu. O vakarais lošdavome „Bismarką“ – proferanso supaprastintą versiją. Žinoma, tiksliai pagal nuostatus ir be pinigų. Tai buvo emocinė saviveikla. Taip man susiklostė neigiama pažiūra į lošimą iš pinigų ir visokias loterijas.

Motina labai pergyveno dėl tėvo mirties. Visą gyvenimą rūpestingai prižiūrėtas tėvas per Karolinos laidotuves neapsirišo kaklo, neužsisegė kailinukų ir stipriai peršalęs greitai mirė. Tėvą palaidojo šeimos kape, kurį motina rūpestingai prižiūrėjo.

Po tėvo mirties motina persikėlė į Vilnių, pas Sesę. Abi sesutės gražiai sutarė. Iki 90 metų motina kiekvieną sekmadienį lipdavo į Žvėryno bažnyčios antrą aukštą ir giedodavo bažnyčios chore. Choristės pavydėjo motinai jos išsilaikiusio soprano. Kai po beveik 100 metų sulaukusios Sesės mirties susilpnėjo motinos sveikata, mudu su Aldona pakaitomis kas antrą dieną lankėm motiną ir padėdavom kuo galėjom.

Motina karštai sveikino Nepriklausomybės atkūrimą, visada balsuodavo už konservatorius, kentėjo su visais blokados metu. Jeigu sveikata būtų leidusi, ji tikrai būtų Seimo ir televizijos bokšto gynėjų tarpe. Ji vis klausdavo, kaip sekasi gynėjams, ar jie išsilaikys, ar nepalūš? Ji žavėjosi V. Landsbergio ryžtu ir drąsa. Pergyveno dėl žuvusių gynėjų.

Mirė motina netikėtai, sulaukusi 95 metų. Ji pasijuto blogai, sutriko virškinimas ir mes su Aldona nutarėm, kad reikia medicininės pagalbos. Deja, ligoninėje padarė operaciją, kurios ji neatlaikė.

Laidotuvės Širvintose buvo liūdnos. Ne tik dėl to, kad išėjo paskutinė senosios Kanclerių kartos atstovė. Bet ir dėl išdraskytos sodybos Kazliškėse, Kanclerių giminės jungiamosios grandies praradimo. Į šeimos kapą karstą paguldė šalia savo vyro, Sesės ir Karolinos. Į Anapilį palydėjo giminės, artimieji ir būrelis širvintiškių.

Tegul būna jai lengva Širvintų žemelė.

Algirdas Kancleris-Drapas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*