Naujausios žinios

Aguoninė diplomatija

Nomedos Drazdienės piešinys

Vasarėlė jau beišeinanti, mielieji, sako, kad ankstyvas ruduo ateinąs, o su juo ir lietūs, vėjai. Žodžiu, gavome daug šilumos pavasarį, vasaros pradžia pridėjo, o jau dabar viskas, lieka tik malonūs prisiminimai. Galbūt bobų vasara nepagailės šilumos, bet ne tas, kas buvo, ne tas, kai dienos buvo ilgos, dabar belieka pasiieškoti šiltesnių drabužėlių ir nuo lietaus priedanga pasirūpinti. Pamenu ašai, kai skylėtoje varpinėje tekdavo nuo lietaus slėptis, paskambinus varpais kokiam anapilin iškeliavusiam bėdžiui. Išlendi iš ten ir skubi klebonijon kokio gėrimuko sušilimui, ar šiaip prie gaspadinės šono pasišildyti. Et buvo laikai, bet kaip ir viskas šiame gyvenime eina ir praeina, nebegrįš niekados… Nors, gal dar ne viskas prarasta, gal dar ateis šventė ir į mano kiemą?!
Šį šeštadienį pasikvietė mus (mane ir antrą mano pusę) mano švogierka (turbūt reiktų sakyti svainė, taip ir neišmokau teisingai ir taisyklingai kalbėti) į grandiozinę šventę, tautinių mažumų koncertą. Turiu pripažinti, kad ašai kilęs iš visai kito Lietuvos krašto. O va maniškė kilusi iš vietinių (vadinamų tuteišų), tokia maišyta, kaišyta, bet dabar jau daugiau kaip keturiasdešimt metų mano, todėl tik gerai apie jąją. Taip ir neišmokau tuteišų papročių, kalbos, bet su giminaičiais draugaujame, nesipykstame dėl tautinių ir kitokių kalbinių subtilybių. „Visiems užteks tos vietos žemelėje, esame visi vienodi Dievo vaikai“, – mąstydavau.
Taigi nuvažiavome, pasilabinome, prie stalo susėdome, vietines bėdas ir džiaugsmus aptarėme, pasirodo, kad visko ten yra. Bet mane užkabino tai, kad tos tautinės mažumos atstovai tuteiši, labai jau nekaip apie mūsų Širvintų valdovę atsiliepia: tai jiems dėmesio per mažai parodo, tai jiems ne tuos kelius tvarko, galų gale jiems dar ir patalpų neskiria repeticijoms. Net Seimo kontrolierius buvo pasiektas, bet rezultatų nedavė, daug nusipelnęs kažkoks raudonų aguonų kolektyvas (kaip man išvertė maniškė), ilgus metus garsinęs Širvintų karalystės pakraščius ir net pačią karalystę, turėjo tik spyną pabučiuoti ir repetuoti kažkur po atviru dangumi. Žodžiu, tautinės mažumos atstovai buvo pasmerkti ilgai ir skausmingai žūčiai. Bet jie, tuteiši, gyvybingi ir užsispyrę, nepasidavė, išsilaikė ir nežuvo. Jų vadovė, kaip supratau, ugnį, vandenį ir varinius vamzdžius perėjo ir nepasidavė. Ir va šiandien mums bus garbė sudalyvauti šio aguonų kolektyvo trisdešimtmečio koncerte. Bandžiau aš švelniai prieštarauti, kad mūsų valdovė taip negali pasielgti, kad jinai yra be galo geros ir didelės širdies, kad čia kalta buvo jos svita ar kokia vicė, nemokėjusi diplomatiškai reikalus sutvarkyti. Juk mūsų valdovei gal menas ir kultūra ne pirmoje vietoje kaip sportas, bet tikrai ji prijaučia šiam žanrui, mėgsta ir Šeduvos bernus, ir Prūsaitį, ir net Chrebtovą (per miesto šventę visi galėjo įsitikinti). Deja, mano argumentai nepadėjo arba maniškė ne taip nuvertėjavo.
Et patraukėme į koncertą. Ir ką, ogi nieko. Liko mano pašnekovai it musę kandę, kai išvydo ir pačią valdovę skaidriausiąją, ir josios naują vicę pirmose eilėse besėdinčias. Pasipučiau ašai, kaip koks povas. „Va jums, piktžodžiautojai, mano viršus“, – mąsčiau ir piktdžiugiškai šypsojausi. Koncertas kaip koncertas, ne kažką aš tenai susigraibiau, vis tik mažumos tautinės yra mažumos, nesisekė man suprasti, ką ten labai daug linkėjo ir kalbėjo, bet šiek tiek susivokiau, kad kolektyvas nusipelnęs, net Seimo nariai buvo ir sveikino jojo vadovę, o ir mūsų valdovė kokią kalbą rėžė, kaip gražiai apie raudonųjų aguonų vadovę kalbėjo, kokios jai kūrybinės sėkmės linkėjo. Tikrai labai nuoširdžiai ir iš visos širdies, kaip ir per miesto šventę „Myliu“ sakė. Susiraukę mano giminaičiai grįžo namo, vis burbuliavo ir kažką apie Oną kalbėjo, vis „vidiš jaka ona…“, „slichalaš co ona muvila…“ Klausiu savo pačiutės, kokia čia ta Ona. Pasirodo, giminaičiai visai ne apie Oną kalbėjo, o burnojo valdovę, kuri labai jau gražiai suokė, kaip tikra lapė uodegą suko, nes šio tautinių mažumų kolektyvo vadovės marti tapo Vidaus reikalų ministre, o kam reikalingi priešai tokioje įstaigoje, geriau draugai. Tai va dabar ir savo dainelę ir požiūrį pakeitė ir taip kitaip nemylėtą Seimo narę pamilo ir gėlėmis apdovanojo, geros kloties palinkėjo, suprask, neviernas Tamošius ta jūsų valdovė.
Ėjau ir dėliojausi savo galvoje mintis, ko pykti ant tos mūsų valdovės skaidriausios, juk džiaugtis reikia, kad jinai tokia įžvalgi, kad jinai tokia apsukri, kad jinai tokia paprasta ir nenešiojanti nuoskaudų, atleidžianti ir mylinti. Ar jau taip lengva priešui ar nemylimam atleisti, dovanoti ir ranką paduoti, pasveikinti, gero palinkėti. Nieko jūs, tuteiši, nesuprantate, tai juk vadinama politika. Jei gerai sutarsi su Vidaus reikalų ministerija, bėdų išvengsi, bus ramiau gyventi, o kam nesinori ramybės ir bendro gėrio. Juk dėl mūsų visų valdovė skaidriausioji stengiasi ir perlipa savo ir ne tik principus ir įsitikinimus.
Tai ir galvoju ašai, jei jau valdovė savo nedraugams atleido ir juos grąžintis nori, tai gal ir mano praeities atgarsiai sugrįš ir susigrąžins mane į senąją varpinę.

Pakylėtas ir valdovei palankumu dvelkiantis Jūsų Varpininkas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*